Šiuos pinigus, reikalui esant, būtų galima panaudoti ginant nepriklausomos Lietuvos interesus. Jeigu to neprireiktų, sukaupti pinigai būtų naudojami pačios išeivijos, kaip patys nuspręstų, poreikiams. Tai būtų sveikintinas dabartinės lietuvių išeivijos patriotinis pavyzdys.
Fondus, skirtus Lietuvai remti, JAV lietuviai itin aktyviai ėmėsi steigti prieš 110 metų, 1914-aisiais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Tais metais įvyko lūžis Amerikos lietuvių veikloje – atsiradus realioms galimybėms Lietuvai tapti laisvai, išeivija pradėjo remti nacionalinį klausimą, jų organizacijos įsitraukė į politinę veiklą.
Kita vertus, JAV lietuviai dar ir prieš karą jau buvo tautiškai ir kultūriškai apsisprendusi visuomenė: jau turėjo apie 120 parapijų, du stiprius susivienijimus su gausiu kiekiu kuopų lietuvių kolonijose, daugybę savišalpos draugijų, šimtus įvairių klubų ir organizacijų, keliasdešimt laikraščių.
Politinis pasiskirstymas išeivių gretose buvo ryškus dar iki karo – išryškėjo trys srovės: katalikai, tautininkai-liberalai ir socialistai. Visos trys grupės jau buvo apsisprendusios už Lietuvos autonomiją, o karo metu pasisakė už nepriklausomybę – taigi, joms politinis siekis buvo aiškus.
Skilimai – tarp katalikų, tautininkų ir socialistų
Prasidėjus karui 1914 m. buvo aišku, kad, būdama pasienio teritorija, pirmiausia nukentės Lietuva ir jos gyventojai. Todėl JAV lietuvių veikėjai suskubo organizuoti visus savo tautiečius išeivius vieningam darbui Lietuvai gelbėti. Dauguma tikėjo, kad šioje lemtingoje tautai valandoje turi būti užmiršti visi sroviniai nesutarimai.
Spaudoje prasidėjo siūlymai sušaukti Visuotinį politinį Amerikos lietuvių Seimą, kuris taptų išeivijos bendru vadovaujančiu organu. Pavyko sudaryti net bendrą šio suvažiavimo rengimo komitetą. Tačiau kilo ginčai dėl Seimo vietos: lietuvių katalikų veikėjai pasiūlė Čikagą, o tautininkai ir socialistai, spaudos ir organizacijų atstovų dauguma, pasisakė už Brukliną.
Nesutarimams įtakos turėjo ir dr. Jonas Šliūpas, kuris pradėjo raginti tautininkus ir socialistus neprileisti kunigų ir Juozo Gabrio-Paršaičio iš Paryžiaus prie tautinių reikalų. Šis ginčas nulėmė, kad 1914-ųjų rudenį įvyko du Seimai: katalikų – Čikagoje (apie 250 delegatų), o tautininkų ir socialistų – Brukline (apie 270 delegatų).
Negana to, įvyko skilimas ir tarp tautininkų bei socialistų, mat į Seimą atvykę lietuviai socialistai buvo geriau organizuoti ir dalyvavo gausiau. Kaip aiškino pastarųjų vadovas, dienraščio „Naujienos“ redaktorius dr. Pijus Grigaitis, jie nenorėjo svarstyti Lietuvos politinių reikalų ar lietuvių pilietinių laisvių, o tik užsiimti nuo karo nukentėjusių tautiečių Lietuvoje šelpimu, remti revoliucijas.
Tautininkai su dr. J.Šliūpu priešakyje, būdami mažumoje Seime, praktiškai visus balsavimus pralaimėjo, tad jų nuomonę socialistai ignoravo. Tai baigėsi tuo, kad tautininkai surengė savo atskirą posėdį, kuriame jie svarstė savo programą ir nutarė įkurti Amerikos lietuvių pažangos srovės partiją – Amerikos lietuvių tautininkų politinę organizaciją. Svarbu paminėti ir tai, kad JAV lietuvių srovių susirinkimuose buvo nutarta įsteigti Lietuvos rėmimui skirtus piniginius fondus, kuriems lėšas aukoti buvo kviečiami lietuvių išeiviai.
Suaukojo daugiau nei pusę milijono dolerių
Čikagos Seime JAV lietuviai katalikai įsteigė Tautos fondą, skirtą ne tik nuo karo nukentėjusių lietuvių rėmimui, bet ir kovai už Lietuvos autonomiją. Suvažiavimui pirmininkavo dr. Antanas Rutkauskas, jame aktyviai reiškėsi iš Lietuvos atvykęs Žiburio draugijos pirmininkas, poetas, kunigas Motiejus Gustaitis ir iš Paryžiaus atvykęs J. Gabrys-Paršaitis.
Tautos fondas pradėjo steigti savo skyrius lietuvių kolonijose – dar nesibaigus karui, iki 1918 m., jis jau turėjo 150 skyrių. Aukų rinkimas vyko įvairiausiais būdais: prakalbomis, eisenomis, pamaldų metu bažnyčiose; Amerikos lietuvių net buvo prašoma aukoti savo vienos dienos uždarbį. Iki 1918 m. pradžios pavyko surinkti daugiau nei 106 tūkst. dolerių, o iki 1922 m. pabaigos – jau ir 590 tūkstančių (šių dienų doleriais – apie 11,2 milijonų).
Pinigai buvo renkami iš paprastų lietuvių emigrantų, kurių vienos dienos uždarbis daugiausia buvo 1,5-2 doleriai. Tiesiog stebina žmonių pasiaukojimas ir meilė savo Tėvynei, užuojauta artimiesiems Lietuvoje. Iš surinktų pinigų daugiau kaip 70 proc. buvo išleista Lietuvos laisvės reikalams. Mat Tautos fondo 1916 m. įstatuose jau aiškiai pasakyta, kad aukos renkamos „Lietuvai išgauti politišką nepriklausomybę“. Aktyvesnei politinei-propagandinei veiklai lietuviai katalikai 1915 m. vasario 10 d. įkūrė savo politinę organizaciją – Amerikos lietuvių tautos tarybą.
JAV lietuvių socialistų fondas – tik labdarai
1915 m. spalio 3 d. lietuviai socialistai Bruklino Seime įkūrė Lietuvos šelpimo fondą, kurio tikslas – labdara. Iki 1916 metų pradžios jie surinko apie 11 tūkst. dolerių. Istoriko Antano Kučo duomenimis, per šešerius metus į fondą buvo surinkta daugiau nei 37 tūkst. dolerių, tačiau socialistai nepaskelbė, kur ir kaip tie pinigai buvo panaudoti. Yra žinių, kad 18 tūkst. dolerių iš šios sumos jie išsiuntė Vilniaus kairiųjų šalpos draugijoms, apie 12 tūkstančių – „Grūdui“, „Žiburėliui“ ir kitoms draugijoms Petrograde.
Įdomu pastebėti, kad šio fondo kvietimu 1916 m. kovo mėnesį į JAV atvyko advokatas Andrius Bulota su žmona ir rašytoja Julija Žemaitė – rinkti aukų, skirtų nukentėjusiems nuo karo. Beveik metus jie važinėjo po JAV ir Kanadą, aplankė šimtą miestų, sakė kalbas apie Lietuvos vargus, nevengė agitacijos ir politinėmis temomis, kritikos kitaminčiams. Tačiau ir jų surinktos sumos nežinomos. Manoma, kad jų surinkti pinigai sugulė į Lietuvos šelpimo fondą, iš kurio buvo apmokėtos jų kelionių išlaidos.
Tiesa, fondo vadovybė parodė didelį veiklumą renkant aukas visoje JAV 1916 m. lapkričio 1-ąją – Lietuvių dieną. Jiems pavyko išsiderėti trečdalį aukų iš tų vietovių, kur paramą ketino rinkti socialistai, ir pasiekti, kad JAV Raudonasis kryžius (per kurį buvo sutarta siųsti šalpą į Lietuvą) socialistų pinigus išsiųstų nurodytoms organizacijoms.
Tautininkų fondai – Lietuvos gelbėjimui ir nepriklausomybei
1914-ųjų spalio 3 d. tautininkai įsteigė Lietuvos autonomijos fondą, kurį 1917 m. pradžioje pervadino į Neprigulmybės fondą – jis buvo skirtas politinės veiklos finansavimui. Fondo pirmininkais buvo J. Šliūpas, Bronius K.Balutis, Kazys Drangelis. Iždininku visą laiką išbuvo Tomas Paukštys. Per savo veiklą, iki 1920 m. pabaigos, fondas iš viso surinko daugiau nei 85 tūkst. dolerių.
Tiesa, pradžioje buvo įsteigtas dar vienas – Lietuvos gelbėjimo fondas, skirtas lietuvių šalpai, tačiau jis savarankiškai veikė trumpai. Bijant skilimo tautininkų gretose, jis buvo prijungtas prie Lietuvos autonomijos fondo. Šis fondas parėmė dr. J. Šliūpo veiklą: keliones po lietuvių kolonijas ir JAV universitetus su paskaitomis apie Lietuvą, dalyvavimą II-ojoje Stokholmo lietuvių konferencijoje 1918 m. spalį ir knygos „Lithuania in Retrospect and Prospect“ leidybą.
S.Šimkus: „Atvykau ne pas partijas, o pas lietuvius“
Lietuvos gelbėjimo fondas taip pat finansavo ir tautininkų veikėjo Romano Karužos kelionę į Europą, į lietuvių konferenciją Lozanoje (Šveicarija) 1916 metais. Kai tautininkai 1917 m. birželio pabaigoje Niujorke įkūrė savo politinę organizaciją – Amerikos lietuvių tautinę tarybą, fondas rėmė jos darbus.
Tarp didžiausių fondo išlaidų buvo Lietuvos valstybės reikalai, kuriems per šalies atstovybę Paryžiuje buvo skirta 30 tūkst. JAV dolerių, taip pat – Lietuvos delegacijos veikla taikos konferencijoje Paryžiuje 1919-aisiais, kuriai skirta 22,3 tūkst. dolerių. Dar 12,5 tūkstančių buvo paremta Amerikos lietuvių tautinės tarybos Vašingtone veikla 1918–1919 metais, dešimčia tūkstančių – Amerikos lietuvių karių brigados formavimas. Kitiems reikalams buvo skirtos smulkesnės išlaidos.
