Pastaruoju metu įvairių šalių vyriausybės ir tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio bankas, Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija ir kt. yra susirūpinusios mažėjančiu ekonomikos augimu bei didėjančia ekonomine nelygybe ir ieško naujų politikos priemonių šioms problemoms spręsti.
„Brexit“ – kai permainų siekis didina socialinę nelygybę
Tarptautinė labdaros organizacijų konfederacija (OXFAM) apie nelygybės pasekmes įspėjo Jungtinės Karalystės Ministrę pirmininkę Theresą May.
OXFAM ataskaitoje rašoma: „Jungtinės Karalystės nelygybė yra viena didžiausių tarp išsivysčiusių pasaulio šalių. Trys aukšto lygio nelygybės dešimtmečiai turėjo didelę įtaką tam, kad daug žmonių patikėtų, kad jie turi mažai įtakos visuomenėje ir jaustųsi negalintys pasinaudoti savo politinėmis ir ekonominėmis galimybėmis <...> Koks bebūtų Jūsų požiūris į „Brexit“, referendumas ypač suskaldė visuomenę, daugeliui žmonių išreiškus nepasitikėjimą bei nusišalinimą nuo politinio proceso ir balsuojant už permainas, tikintis, kad tai pagerins jų ekonominę padėtį“ (OXFAM, 2016).
Lietuvoje – nepakankamai užtikrinta socialinė apsauga
2017 metų Europos Sąjungos (ES) Komisijos rekomendacijose Lietuvai nurodoma, kad skurdas ir nelygybė yra viena svarbiausių šalies problemų: „<...> didelė dalis žmonių patenkančių į skurdo rizikos grupę arba socialinę atskirtį, kartu su augančia pajamų nelygybe yra pagrindinis iššūkis Lietuvos valdžios institucijoms“.
Santykis tarp 20 proc. turtingiausių namų ūkių ir 20 proc. vargingiausių namų ūkių pajamų nuo 2012 iki 2015 metų Lietuvoje išaugo 7,5 proc. ir yra vienas didžiausių ES. „Tai kelia pavojų ekonominiam augimui, makroekonominiam stabilumui ir įtraukios visuomenės plėtrai. Šiuo metu nėra tinkamai reaguojama į iššūkius dėl mažų išlaidų socialinei apsaugai“ (ES Komisijos rekomendacija 2017 m.).
Augančios nelygybės sąlygomis reikalingas naujas šalies vidaus politikos modelis, kuriame socialinė politika užimtų centrinę vietą ekonomikos politikoje, o ne būtų paribiuose, kaip yra dabar. Socialinės politikos priemonėms naudojami visų šalies gyventojų pinigai, todėl ypač svarbu, kad ji būtų efektyvi.
Naujasis Darbo kodeksas ir socialinio dialogo trūkumas
Šių metų liepos 1 d. įsigaliojo naujasis Darbo kodeksas, kuris, tikimasi, suteiks galimybę surasti pusiausvyrą tarp lankstumo ir saugumo darbo santykiuose. Tačiau socialinis dialogas, svarstant naujojo Darbo kodeksas pataisas, buvo vangus. Analizuojant publikacijų Lietuvos internetiniuose portaluose 2016 m balandžio – gruodžio mėn. skaičių ir turinį, galima pastebėti, kad profesinės sąjungos, palyginti su verslininkais ir politikais, žiniasklaidoje pasisakė mažiausiai, nors atstovauja didžiausią šalies gyventojų grupę – dirbančiuosius (I.Kizilaitė, 2017).
Profesinių sąjungų atstovai žiniasklaidoje kritikavo naująjį Darbo kodeksą, tačiau pasiūlymų ir argumentų, kaip reikėtų taisyti naująjį Darbo kodeksą konkrečiai pateikė minimaliai. Nagrinėtu laikotarpiu ne visai aiški buvo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pozicija naujojo Darbo kodekso atžvilgiu.
Socialinis modelis šalyje neatsiranda per kelias dienas. Jis vystosi dešimtmečius ir priklauso nuo šalies politinių, kultūrinių ir ekonominių sąlygų. Norint pasiekti esminių permainų mažinant nelygybę – reikalinga visų politinių partijų ir visuomenės parama, socialinio dialogo kultūra, kurios ypač pasigendama Lietuvoje.
Trūksta specialistų tinkamiausio socialinio modelio kūrimui
Norint vykdyti efektyvią socialinę politiką, reikalingi aukšto lygio socialinės politikos ekspertai. Lietuvoje labai trūksta specialistų, kurie suvoktų valstybės, savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų, piliečių vaidmenį valdant socialines problemas, siejamas su darbo jėgos migracija, šeimos politika, sveikatos politika ir kt.
Tinkamus sprendimus galima rasti tik deramai įsigilinus į socialines problemas, o tam reikalingas platų žinių spektrą apimantis socialinės politikos ekspertų išsilavinimas. Šalyje trūksta specialistų, kurie suvoktų valdžios ir piliečių vaidmenį sprendžiant socialines problemas, geriau išmanytų sritį, orientuotą į žmogaus gerovę – socialinę politiką. Lietuvoje atliekami tyrimai nėra tikslūs, nes trūksta specialistų, kurie ne tik puikiai suvoktų socialinę sistemą, jos kaitą, bet ir gebėtų profesionaliai kategorizuoti įvairius tyrimus, nes pastarieji neatskleidžia tikrosios gyvenimo kokybės šalyje.
Dėl šių priežasčių Lietuvoje ir nėra tvirtos socialinės politikos. Dauguma analizių yra netikslios ar neužbaigtos, o nevyriausybinės organizacijos ir valstybinės institucijos neturi šios srities kompetentingų darbuotojų, kurie gebėtų ne tik analizuoti, bet ir kurti Lietuvai tinkamiausio socialinio modelio strategijas.
Doc. dr. Jūratė Imbrasaitė yra Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės politikos bakalauro studijų programos vadovė.
