Tačiau, ko iš tiesų galime tikėtis iš pataisų, apribojančių vienam juridiniam asmeniui leistinų turėti vaistinių skaičių?
Kadangi projektas nenumato jokių jo taikymo sąlygų rinkoje jau veikiantiems juridiniams asmenims, tikėtina, kad naujovės galiotų tik verslui, norinčiam pradėti arba plėsti mažmeninę prekybą vaistais. Šiam dėl vaistinių skaičiaus ribojimo padidėtų bent jau laiko sąnaudos, administracinės išlaidos, nes kiekvienam penketui vaistinių valdyti tektų įsteigi po vieną juridinį asmenį.
Abejones dėl projekto atitikimo konstituciniams ūkinės veiklos laisvės ir privačios nuosavybės neliečiamumo principams šį kartą palikime nuošalyje. Juk svarbiausia, kaip akcentuoja iniciatyvos autoriai, – pacientas ir tai, kas jam galėtų padėti.
Konkurencijos teisė ir praktika sako, kad konkurencija vyksta ar gali vykti tik tarp savarankiškų ūkio subjektų, kuriuos gali sudaryti nuo kelių iki keliasdešimt tarpusavio kontrolės ryšiais susijusių juridinių ar fizinių asmenų, parduodančių prekes ar paslaugas rinkoje. Net ir „patobulinus“ projektą ir jį pritaikius jau veikiantiems ūkio subjektams, rinkoje turėsime tik didesnį juridinių asmenų skaičių, kuris veiksmingesnės konkurencijos neužtikrins, o ir vaistinių tinklų nepažabos, kaip tikisi projekto autoriai.
Taigi, ko reikia konkurencijai? Konkurentų, galimybių naujokams ateiti į rinką. Lietuvoje labai mėgstama dejuoti, kad mūsų maža rinka, niekam ji neįdomi. Tačiau, jeigu tokioje rinkoje įtvirtintas nepaprastai sudėtingas, neskaidrus, sunkiai prognozuojamas reguliavimas, jis ne padidina, o sumažina naujo žaidėjo įėjimo į rinką tikimybę.
Teisės aktų projektai, kurie rengiami vadovaujantis tik „norėjimu gero“, „pabandom, gal pavyks“, „geriau nors truputį, negu nieko“, kurie ruošiami neanalizuojant ilgalaikių pasekmių sektoriui, paprastai apriboja konkurenciją, sukelia neigiamas pasekmės vartotojams.
Vaistų sektorius sudėtingas, veikia kitaip nei įprastų kasdienio vartojimo prekių sektoriai. Sumažinus vaistų kainą, pacientai nepradės jų pirkti daugiau, dėl ko kyla pagunda parduoti analogiško poveikio, bet brangiau kainuojančius preparatus. Vaistinės sąsajos su didmeniniu vaistų platintoju bei gamintoju kelia riziką, kad asortimentą formuos didmenininkas arba gamintojas, o ne vaistinė, kas gali neigiamai paveikti prieinamumą bei kainas. Į vaistų sektorių norinčius ateiti naujokus pasitinka aukšti įėjimo barjerai: visos grandies įmonių licencijavimas, ilgos ir sudėtingos vaistų registravimo procedūros. Taigi, net ir menkiausios reguliacinės klaidos lemia tai, kad sektorius tampa dar labiau nepatrauklus naujiems žaidėjams ir labiau palankus rinkos senbuviams.
O ko verti norai pagerinti smulkiojo ir vidutinio verslo sąlygas? Pirmiausia, reiktų atsakyti į klausimą, ar smulkusis ir vidutinis verslas valstybei iš tiesų rūpi, ar juo rūpinamasi tik kalbomis. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad nuo 2009 iki 2017 m. nepriklausomų vaistinių skaičius sumažėjo nuo 55 proc. iki 18,34 proc. visų vaistinių. Kaip reguliavimas „prisidėjo“ prie nepriklausomų vaistinių uždarymo? Antkainiai, minimalaus ploto reikalavimai, monitoriai ir kitos papildomai keliamos sąlygos kur kas labiau nenaudingos nepriklausomoms vaistinėms nei vaistinių tinklams.
Jeigu iš tiesų reikia ir siekiama padėti smulkiajam ir vidutiniam verslui, kodėl, pavyzdžiui, nesiūloma jam suteikti pirmenybės teisės išsinuomoti vaistinės patalpas valstybinėse poliklinikose ir ligoninėse? Priešingai, daugumoje jų šiuo metu veikia tinklinės vaistinės, o viešųjų lėšų sąskaita planuojama kurti naujus valstybinius verslus. Su pastaraisiais jau ir taip turime karčios patirties, nes rinkose, kuriose dalyvauja valstybės įmonės, yra ne tik daugiau konkurencijos iškraipymų, bet ir daugiau korupcijos. Šuo loja, karavanas eina.
Be abejo, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad smulkusis ir vidutinis verslas kainų problemos nesprendžia. Šeimai priklausančioje vaistinėje galime tikėtis kokybiškesnio bendravimo, įvairesnių paslaugų, bet ne mažų kainų. Tačiau smulkiojo ir vidutinio verslo gyvavimas sprendžia užimtumo, socialines problemas.
Na, ir esminis projekto argumentas – mažesnės vaistų kainos. Kompensuojamųjų vaistų bazines kainas ir kompensavimo lygį lemia valstybės nustatytas reguliavimas, receptinių nekompensuojamųjų vaistų didmeniniai ir mažmeniniai antkainiai yra reguliuojami. Jeigu teiginys „šiuo metu kainos pacientams – per aukštos“ teisingas, vadinasi, reguliavimas yra netinkamas. Išvadų, kad reguliavimas riboja konkurenciją bei naudingas rinkos senbuviams, Konkurencijos taryba priėjo po dviejų rinkos tyrimų: Vaistų lygiagretaus importo 2013 m. ir kompensuojamųjų vaistų sektoriaus – 2016-aisiais.
Tenka apgailestauti, kad reguliavimas keičiamas garsiai teigiant, jog atsižvelgiama į Konkurencijos tarybos išvadas, bet tyliai dar labiau ribojant konkurenciją rinkoje. Tuo galima įsitikinti paanalizavus per pastaruosius kelerius metus priimtus teisės aktus dėl kompensuojamųjų vaistų sektoriaus. Priimant kiekvieną projektą girdime, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondas (PSDF) sutaupys: 9 mln., 20 mln., 30 mln. eurų... Iš sutaupytų lėšų pirksime ne bet kokius, o inovatyvius vaistus. Tačiau palyginę kelerių metų įstatymus, kuriais tvirtinamas PSDF biudžetas, pamatysime, kad nuo 2015 iki 2018 m. vaistams skiriamos lėšos išaugo nuo 263 iki 310 mln. eurų. Pridėkime dar ir pacientų išleidžiamus mažiausiai po 50 mln. eurų per metus. Taigi, kur pradingo sutaupyti milijonai? O gal jų tiesiog nebuvo?
Akivaizdu, kad mažmeninės prekybos vaistais rinkoje reguliavimas yra svarbi priemonė siekiant apsaugoti pacientų interesus. Tačiau net ir šiuo atveju už farmacijos politiką atsakingos valstybės institucijos pirmiausia turėtų išanalizuoti esamas įėjimo į Lietuvos farmacijos rinką bei veikimo joje kliūtis, jų proporcingumą siekiamiems tikslams. Pavyzdžiui, įvertinti, kokios šiuo metu yra galimybės steigtis ir veikti rinkoje naujiems ūkio subjektams, smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms, ar gali pacientai reikiamą receptinį vaistą nusipirkti elektroniniu būdu, o mažmeninės prekybos įmonės – įsigyti medikamentų kaimyninių šalių rinkose, ar proporcinga siekiamiems tikslams prekybos vaistais tvarka, taip pat peržiūrėti reikalavimus preparato, kuris jau registruotas bent vienoje ES šalyje, registracijai.
Tikrai yra ką pamąstyti ir nuveikti. Bet juk „mąstyti yra labai nelietuviška“, „juslinis pažinimas yra pats giliausias, žmogiškiausias ir dvasingiausias, o intelektas – tai daugmaž šėtono pramanas, piktai antilietuviškas dalykas…“ – rašė Ričardas Gavelis romane „Jauno žmogaus memuarai“.
Jūratė Šovienė yra Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja.
