Tokioje situacijoje kaip ši atsakymas yra labai paprastas, jei jau nesigilinti į kitas to priežastines istorines, sociokultūrines aplinkybes. Privatus interesas šiuo atveju laimi didžia dalimi dėl to, kad jo vykdymo ir tvirtinimo procese viešumo nebūta nei kvapo.
Niekas ne tik neklausė visuomenės, ką ji apie tai mano, nei ko ji nori ar apie ką svajoja. Dar daugiau – daug kas nuo jos tiesiog yra slepiama.
Projektų vydymo ir tvirtinimo valdininkų koridoriuose kultūra, o tiksliau nekultūra, peržengia visas įmanomas ir neįmanomas ribas. Šiuo atveju sprendimas dėl projekto buvo priimamas nuslėpus tai net nuo Kauno architektūros ir ekspertų tarybos, ką jau kalbėti apie eilinį savo miestu susirūpinusį kaunietį.
Būkime atviri iki galo ir vadinkime dalykus tikraisiais vardais. Pirma, tai yra savotiškas nusikaltimas prieš Kauno bendruomenę, kuri lieka nežinioje ir yra painiojama, jei ne kvailinama, tokio strategiškai miestui svarbaus objekto, kaip šis, klausimais.
Antra, tai yra akivaizdus tarptautinės Orhus konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 2001 m., pažeidimas. Ši Jungtinių Tautų konvencija įpareigoja kiekvieną valstybę užtikrinti „teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje” (Konvencijos 1 straipsnis).
Tai yra savotiškas nusikaltimas prieš Kauno bendruomenę, kuri lieka nežinioje ir yra painiojama, jei ne kvailinama, tokio strategiškai miestui svarbaus objekto, kaip šis, klausimais.
Apie projektą nežino ar be papildomų tyrimų negali aiškios nuomonės susidaryti net ir akylai miesto plėtrą stebinti akademinės bendruomenės dalis.
Tai įrodo, kad projekto viešumo laipsnis yra daugiau nei nepakankamas. Ką jau kalbėti apie galimybę dalyvauti sprendimų priėmime.
Tad kaip galėtume esant tokioms aplinkybėms visuomenę apkaltinti neveiksnumu?
Šioje istorijoje apmaudu yra ne tik dėl to, kad projekto kokybė yra taip toli nuo pasaulinių miestų prie upių plėtros tendencijų, siekiančių „išrėdyti“ centrines krantines iš betono pančių, bet ir dėl privataus intereso trumparegiškumo.
Juk rūpestis ir gebėjimas suderinti viešą ir privatų interesus yra galingas raktas taip pat ir į komercinę projekto sėkmę. Jau nekalbant apie kitas simbolines, pridėtines vertes, pavyzdžiui, pozityvaus vietos naratyvo radimąsi, kas tikėtina galėtų itin efektingai pasitarnauti ir projekto viešųjų ryšių kampanijoms.
Norisi tikėtis, kad sutelkus visas valingas suinteresuotos bendruomenės ir valdininkų pastangas vis dėlto pavyks projektą sustabdyti ir jį patobulinti atsižvelgiant ir į visuomenės poreikius (juk kas kitas, jei ne ji, žiūrint iš plačios perspektyvos, ir yra pagrindinė kvartalo klientė?).
O štai su verslo ar privataus intereso trumparegiškumu, matyt, teks dar ilgai dorotis, kol tai įgaus bent kiek labiau atsakingą, į darnią plėtrą ar mąstymo ekologiją orientuotą dimensiją.
Jūratė Tutlytė yra Vytauto Didžiojo universiteto docentė, Menotyros katedros vedėja
