Vis dėlto, koks vaizdinys pajėgtų motyvuoti suaugusį žmogų ateiti į universitetą ir, galbūt, pasilikti jame ilgiau nei ketverius metus? Klausdama savęs, kokio gi aš norėčiau universiteto, jei dabar vėl būčiau pasirinkimo situacijoje, imuosi ne piešti naują arba pildyti seną, bet nutrinti nuo jo prilipusius, bet seniai jau nebūtinus to vaizdinio bruožus. Taigi piešiu jį trintuku.
Pirmiausia ištrinu visus akademinio marketingo žaidimus. Jei dėl ko nors verta eiti į universitetą mokytis, tobulėti, etc. – tai pirmiausia todėl, kad tai suteikia galimybę kurį laiką išvengti kliento-paslaugų tiekėjo vaidmenų.
Taigi, universitetas – be atvirų reklamų, pagal stilių tinkančių skalbimo milteliams arba maisto papildams. Be to, universitetas galėtų būti kone vienintelė vieta be vyraujančios orientacijos į kiekybę visur ir visada.
Pradedant siekiu pritraukti kuo didesnę studijuojančiųjų minią į kiekvieną programą ir baigiant priviliotųjų pastangomis gauti kuo aukštesnį įvertinimo balą bet kokiomis priemonėmis. Taigi – vieta, kurioje nesiekiama jokių tiksliai pamatuojamų rezultatų (o jei jie būtini išorės sistemoms, tai tebūna administracijos rūpestis).
Universitetas galėtų būti (ir, daugiau ar mažiau, visada būna) alternatyvos erdvė. Erdvė, kurioje kultivuojamas pasipriešinimas komfortui ir pertekliui.
Universitetas galėtų būti (ir, daugiau ar mažiau, visada būna) alternatyvos erdvė. Erdvė, kurioje kultivuojamas pasipriešinimas komfortui ir pertekliui – vieta, kurioje yra mokomasi atsisakyti, neprisirišti, keistis.
Mokymasis – skirtingai, negu kartais aiškinama – nėra kaupimas. Daug labiau tai yra nuolatinis atmetimas ir atsisakymas.
Laipsniškas atsisakymas visų komfortą ir absoliutų užtikrintumą sukuriančių prietarų ir aplink klaidžiojančių jaukių paguodžiančių įsitikinimų. Taigi – erdvė be pertekliaus ir komforto. Kitaip sakant – viena iš nedaugelio „pirmojo pasaulio“ vietų, kuriose netampama viską vartojančiu asilu, bet, priešingai, išmokstama atsisakyti visko, kas stingdo ir užliūliuoja.
Kaip turėtų ta alternatyvos erdvė atrodyti? Na, pirmiausia fiziškai: be ampyro stiliaus sofučių ir krėslų rektoratuose ir dekanatuose, be servetėlių, vazelių, vazonėlių, be nuolatinio kavos ir mišrainyčių kvapo katedrose. Be saldainių, tortų, gėlių puokščių, konjako ir kitų panašių dalykėlių, dvelkiančių trisdešimties metų senumo būtent šio regiono papročiais.
Bet gal (tai mačiau Oslo universitete) su pilnais dideliais indais vaisių tose koridorių ir holų vietose, kur dažnai prisėda dirbti, ko nors laukti ar šiaip pasišnekėti studentai.
Toliau – be pataikavimo. Be studentų pataikavimo dėstytojams, ir be dėstytojų pataikavimo studentams. Pataikavimas nėra ir niekada nebuvo pagarba. Ką reiškia – dažnai klausiu savęs, kai studentai dėstytojų švelniai vadinami „vaikais“, su labai aiškiai girdima užuojautos ir tėviško-motiniško rūpesčio gaida intonacijoje?
Gal yra žmonių, kuriems malonu, kai juos suaugusius vis dar laiko vaikais, apglėbia rūpesčiu ir užuojauta, bet tikiu, kad tokių nėra daug. Toks „įsivaikinimas“ atskleidžia ne studentų infantilumą, bet dėstytojų desperatišką pastangą įgyti bent šiek tiek daugiau galios ir dėl to „natūralizuojant“ įsivaizduotą hierarchiją.
Sakyčiau, turėkime sofutes, kavutes, mišrainytes, vaikučius ir vazonėlius savo namučiuose, o universitetuose būkime bendradarbiai, kartais (visai nebūtinai) – bendraminčiai, bet visada tie, kurie kartu dirba. Ir nėra jokio lemtingo skirtumo, vyresni ar jaunesni, amžiumi ar „pasiekimais“, esame vienas kitam.
Universitetas be įtikėtos ir visų elgesyje atsispindinčios hierarchijos. Administraciniai postai yra patogūs tada, kai ištinka kūrybinė krizė.
Taigi toliau: universitetas be įtikėtos ir visų elgesyje atsispindinčios hierarchijos. Administraciniai postai yra patogūs tada, kai ištinka kūrybinė krizė (pripažinkime tai, ką dauguma seniai žinome). Jie nėra nei pasiekiami, nei nusipelnomi. Tai ne apdovanojimo priėmimas, o duoklės atidavimas.
Todėl administratoriaus – nuo katedros administratoriaus iki rektoriaus, o taip pat ir visų „tarnybų“ – pareiga yra padėti tiems, kurių kūrybinė krizė šiuo metu, laimei, nėra apėmusi. Visiems, nuo bakalauro studento iki daug rašančio ir tyrinėjančio profesoriaus. O visi kuriantieji (bet kokio dydžio tekstus, seminarus, paskaitas, teorijas, konferencijas) yra vienodai verti dėmesio ir gerbtini.
Trinu toliau. Universitetas be „karjeros garantijų“, absoliutaus profesinio (ir finansinio) saugumo jame dirbantiesiems ir be neva aukštą „socialinį statusą“ teikiančio „profesijos prestižo“. Jei universitetas kažkam yra vienintelė ir niekuo nepakeičiama darbo vieta (nes kitur dirbti būtų žema, nemalonu ar per sunku), tuomet jis nėra atsisakymo erdvė, o tik privilegijas auginanti tingumo terpė. Kodėl garantijas turi turėti universiteto profesorius, jei jų neturi taksistas?
Kodėl garantijas turi turėti universiteto profesorius, jei jų neturi taksistas?
Bet juk iš kur tuomet gausime patikimų (t.y. amžinų) ekspertų, kurie išstos „viešojoje erdvėje“ su „teisingu požiūriu į situaciją“? Ar tikrai universitetas dar vis atlieka tokią keistą „socialinę misiją“ – pasakyti tikrą tiesą apie viską ekspertų lūpomis?
Tuomet, vadinasi, kiekvienas studijuojantis siekia galiausiai įgyti teisę vadintis ekspertu ir patarinėti aplinkiniams kokiu nors vienu išstudijuotu klausimu? Pavyzdžiui, būties neišsakomumo klausimu?
Norėtųsi tikėti, kad universitete daugiau mokomasi dvasinių abejojimo, ieškojimo, atmetimo ir, galiausiai, pasikeitimo judesių. Būtent – mokomasi gyvenimo klausiant, o ne teigiant. Tai, greičiausiai, ir yra šių dienų universiteto „socialinė misija“, todėl prieš šį žodžių junginį „be“ nerašau.
Ši misija, savo ruožtu, pasiekiama tik universitetuose be diktato: be „valdžios“ diktato „pavaldiniams“, taip pat – be „tiesų“ diktavimo studentams, be tų diktantų mokymosi atmintinai, be jų perrašinėjimo prieš ir nurašinėjimo per atsiskaitymus. Į tokį universitetą stočiau.
Šita pozicija irgi toli gražu ne kokia nors ekspertinė. Tai žvilgsnis tik pusiau iš vidaus, pusiau – iš šalies. Ką daryti su šiais visais nepasiekiamais „be“? Nieko nedaryti, arba – sugalvoti jų dar daugiau. Imti trintuką ir trinti, galiausiai, ir tai, kas „pas mus“ gražiausia ir jaukiausia, kas suteikia paguodą ir atramą. Tiesiog dėl higienos.
Dr. Jurga Jonutytė yra Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros vedėja
