Čia mes apie emigraciją iš Lietuvos. Puikiai žinoma, kokia diduma išvažiuojančių to nedeklaruoja, vadinasi, iš tikro bet koks jų skaičius gali būti ir pridėtas, ir atimtas. O dėl išvykstančių funkcijos, kaip sakoma, tėvynei – galima mėginti apibendrinti.
Visi matėte darbe kolegas verkiančius, namuose nusivylusius (pirmiausia savimi), nežinančius ką daryti draugus, kaimynus, artimuosius. Išvažiuoti reikia, gal tas anas padėtų pradžioj, gal įdarbinimo agentūrai mokėti, pagyvensiu name su 15 kaimynų, o ką daryt? Paskola, tėvai serga, automobilis garbės žodžiu važiuoja, vaikai „Humanoj“ aprengti, visi tą mato ir užuodžia, darbo nėra arba tuoj išmes, odontologijoj reikia implantą dėt (taško nededu sąmoningai, nes nesuskaičiuojamos priežastys, kada jį jau būtų galima padėti)
Kiek apie tai rašyta. Idėjos Lietuvai, suprask. Kaip sugrąžinti emigrantus. Kaip neleisti jiems – potencialiems – išvykti. Straipsniai, interviu, TV laidos, visa kita. Vieni teigia, kad tai kvailiai ir jiems tik į plantacijas, ir laimingo kelio, Karmėlavos oro uostas „va tę“. Kiti – kad prarandame savo elonus muskus, o jų vaikai nekalbės lietuviškai ir nemokės himno, tik beisbolą loš. Man rodos, kad viskas yra daug paprasčiau.
Pirma – pinigai. Vėlgi galima rėkti, kad kas dirba, tai jau užsidirba. Nieko panašaus, ir taip teigiantys puikiai tą žino. Vandens skaitiklių tikrintoja, universiteto dėstytojas, biuro administratorė, „Barboros“ autobusiuko vairuotojas. Kam kartotis ir rašyt tuos atlygius. Galim tik nebe lygtį, o paprastą aritmetiką pasitelkt: dėstytojas, vedęs vandens skaitiklių tikrintoją, plius du vaikai, plius šuo. Du atlygiai minus išlaidos būstui, mokesčiams, vaikams ir šuniui – išeina, kad logiškiau vienam gyvent su tais mokesčiais.
Valstybe gimtoji, na tegul žmonės važiuoja, dirba, taupo arba išleidžia įdomiam gyvenimui – jie vis vien sugrįš, didžioji dauguma, anksčiau ar vėliau. Nereikia užkrauti kiekvienam išvažiuojančiam tarsi išdavystės erškėčių vainiko – žmonės tiesiog gyvena. O jei negrįš, vadinasi, jie svetur buvo reikalingesni. O gal ir visai nereikalingi, bet tiesiog geriau jaučiasi.
Antra – ne pinigai, o supratimo, sąžiningumo, saugumo, pasitikėjimo jausmo, socialinio teisingumo, elementarios pagarbos stoka. Tas jausmas, kai eini į darbą tiksliai žinodamas, kad tau nereikės bijoti nežinia ko bet kokioje darbinėje situacijoje, o kolegos nevaidins načalnikų, kraudami tau krūvon „einamuosius darbus“, nes jie užimti didžių problemų sprendimu. Kai ne tik kad neabejoji, bet net nemąstai apie tai, kad tavo pastangos, gebėjimai ir tinkamai atlikti darbai bus įvertinti. Visai ne pinigais! Gal neblogai mums būtų sukurti kitokią kvazikriptovaliutą? Ne vaizdo plokščių gaminamą, o mūsų santykių ir pagarbos valiutą? Kur ją gaminti? Vietinė gamyba, taip sakant. Savo paties emociniame, intelektiniame, psichologiniame sandėliuke.
Nereikia žvyginti pavojaus sirenomis išvažiuojantiems, nereikia ir trimituot fanfaromis grįžtantiems. Čia juk tik gyvenimas, kuriame turi būti galima išeičių ir galimybių bent jau pabandyti ieškoti.
Buvau emigravusi du kartus. Po dvejus metus. Gyvenau turtingiausioje Europos Sąjungos Hercogystėje, dirbau ES institucijoje ir ne tikrai ne valytoja. Abu kartus grįžau, nes tiesiog negaliu gyventi ne Lietuvoje. Mano vaikas grįžo į Lietuvą po 10 metų mokslų Vokietijoje. Ir mūsų tokių yra daug, tik tiesiog apie tai nekalbame daug ir garsiai. Šiais atvejais ne kažką reiškia ir bankomatų išduodama, ir pagarbos valiuta. Mes tiesiog negalime kitaip, bandėm – negalim. Vadinasi, turime daryti viską, netgi tai, kas atrodo neįmanoma, čia – Lietuvoj.
Mes labai stengsimės.
Jurga Marcinkevičiūtė yra socialdemokratė.
