Faktas yra faktas. Jiems reikalinga pagalba, kuri ir suteikiama – kiek ir kaip įmanoma. Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino integralios pagalbos (dienos socialinės globos ir slaugos) tvarkos aprašą, ir ši pagalba jau veikia iš visų jėgų.
Vilniuje yra 6 teritoriniai vienetai, teikiantys dienos globą ir integralią pagalbą, o apie 100 jų darbuotojų gelbsti tuos, kurie iš tiesų nekelia kojos ne tik iš namų, bet ir iš lovos. Lankymai vyksta nuo 2 iki 8 val. per dieną iki 5 kartų per savaitę. Savivaldybei – labai ačiū už tokį sprendimą ir jo įgyvendinimą, tačiau dar didesnė padėka tiems darbuotojams.
Pasaulinė sveikatos organizacija traktuoja, kad 60–74 metų sulaukę žmonės yra pagyvenę, 75–89 – vyresnio amžiaus, o tie, kam daugiau nei 90 – ilgaamžiai.
Yra tokių, kurie troleibusais važiuoja perdien į 4 skirtingas miesto vietas, tvarko slaugomųjų namus, varto, prausia, tvarsto, gamina valgyti svetimose virtuvėse (kaip pasakojo viena slaugytoja, „moteriškė guli keleri metai, nedaug jai to maisto ir reikia, bet namo pareina iš darbo vyras, grįžta iš mokyklos vaikai – na kaip aš negaminsiu visiems keturiems?“), bet svarbiausia – klauso. O tai ir yra sunkiausia. Galit pykt, bet manau, kad tas išklausymas emocine, socialia, pagaliau – gyvenimo teisybės paieškų ir jos neradimo prasme yra sunkesnis nei kunigui išklausyt išpažintį. Reikia kantrybės, susitaikymo su faktu, kad garbės žodis nežinai, kada grįši namo, reikia mokėt rasti bendrą kalbą, pagaliau – be humoro jausmo nė iš vietos. Ir tvirtų raumenų.
Senų vienišų žmonių priežiūra, kaip ir neįgaliųjų, turi savų reikalavimų. Pasaulinė sveikatos organizacija traktuoja, kad 60–74 metų sulaukę žmonės yra pagyvenę, 75–89 – vyresnio amžiaus, o tie, kam daugiau nei 90 – ilgaamžiai. Toks skirstymas padeda įsigilinti į skirtingų amžiaus žmonių priežiūros ar tiesiog pagalbos jiems savitumus, nors šiuolaikiniai medicinos pasiekimai, ilgėjantis darbingasis amžius lemia (statistiškai) gyvenimo trukmės ilgėjimą.
Be to, anokia čia paslaptis, kad ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, o ypač jų dideliuose miestuose pagyvenusių žmonių tiesiog daugybė, tiesa, moterų dvigubai daugiau nei vyrų, o pagal aktyviai vykdytas apklausas, pagrindinis pagyvenusiųjų skundas ne sveikata, ne pinigų trūkumas, o vienatvė.
Pažiūrėkime į kai kurių valstybių praktiką: Švedijoje nuo 1982 metų darbą su garbingo amžiaus sulaukusiais reglamentuoja įstatymas dėl senyvų asmenų socialinio aprūpinimo, ypatingai reikšminga šio įstatymo dalis vadinasi „Teisė gauti pagalbą“ – ir joje kalbama ne vien apie finansines pašalpas.
Kiekvienas Švedijos pilietis turi teisę ne tik gauti pensijos išmokas – bazinė pensija nepriklauso nuo asmens pajamų. Prie jos, žinoma, priskaičiuojama papildoma pensija už išdirbtus metus. Senoliams priklauso dotacija, skirta gyvenamojo būsto įrengimui, taip pat, esant poreikiui, suteikiamas specialus būstas, jei žmogui sunku judėti, jis naudoja neįgaliojo vežimėlį ir pan.
Pinigai – iš valstybės dotacijų, sveikatos draudimo, administracinių sričių nustatytų mokesčių. Gydymas ligoninėse – nemokamas.
Didžioji Britanija ir JAV panašios tuo, kad prioritetas toks pat: jei įmanoma, sutelkiamos pastangos užtikrinti komfortiškas senolių gyvenimo sąlygas būtent namuose. Britai labai stengiasi savo senjorams neleisti atitrūkti nuo visuomeninio, kultūrinio gyvenimo, todėl įprasta praktika yra autobusiukais pavėžėti senukus iki artimiausios koncertų salės, arbatos pagėrimų visiems drauge, šiek tiek miestelio naujienų, truputis paskalų – besirūpinantieji teigia, kad labai gerai toks metodas veikia. JAV dirba milžiniški fondai, kurie prižiūri senolių medicininį aptarnavimą, gyvenamąsias sąlygas, užtikrina transporto paslaugas ir maitinimą. Šeimoms, kurios savarankiškai organizuoja senukų priežiūrą, mokamos pašalpos.
Kaip kurioje šalyje bebūtų, šią slaugytojo plačiąja prasme profesiją laikau pačia žmogiškiausia iš visų egzistuojančių. Be abejo, kaip ir bet kurioje profesijoje būtina savo darbą atlikti pagal galiojančius standartus, o tai reiškia, kad nepakaks kartu su senuku ar prikaustytu prie lovos ligoniu kartu paverkti, pakeiksnoti valdžią ar girtuoklį sūnų.
Standartai – didelė atsakomybė, tai nėra tik prausti, valgydinti, duoti vaistų, tai – dar neuždaryti lango į pasaulį, kartais net priversti dar pažvelgt pro tą langą, pamojuot tam pasauliui. Patyrę slaugytojai pasakoja, kad yra tokia jų profesijos paslaptis: nepasakoti globojamiems apie savo gyvenimą, o siekti pagrindinio – jei tik įmanoma, socializuoti, bet kaip, bet kuriuo galimu būdu, kad ir pasitelkus kompiuterį bei internetą.
Tuomet atsiras ne vienintelis pašnekovas-slaugytojas, bet galbūt bent keli žmonės, kad ir virtualūs. Koks skirtumas, tiesa? Juk ir „Facebook“, apibendrintai mąstant, tėra tas suoliukas prie namo laiptinės, ant kurio sėdi ir apie visus liežuvauja kaimynkos.
Visur, kur egzistuoja menkiausia galimybė, pastangos padėti tokiems sergantiems, baigiantiems gyvenimą, yra didelės. Bent jau stengiamasi, kad taip būtų.
Kongo džiunglių pigmėjai jiems tikriausiai užleidžia patogiausią trobelės kampą. Paduoda skrudintų skėrių. Ir to paties vandens. Kaip man, jums, visiems mums.
Jurga Marcinkevičiūtė, socialdemokratė
