Nedrįsiu vertinti V.Landsbergio lyrikos. Tai padarys literatūros kritikai. Man tik maga išsakyti tik savo, eilinio poezijos gerbėjo, įspūdį.
Iš dviejų V.Landsbergio padovanotų publikai eilėraščių apsistosiu ties tuo, kuris yra trumpesnis. Jį viso labo sudaro 21 žodis (kartu su jungtuku „ir“). Eilėraštis vadinasi „Nuo kraštelio“.
Nėra abejonės, kad V.Landsbergio lyrika esmingai skiriasi nuo J.Marcinkevičiaus eilių.
Nėra abejonės, kad V.Landsbergio lyrika esmingai skiriasi nuo J.Marcinkevičiaus eilių.
Eilėraštyje „Nuo kraštelio“ V.Landsbergio lyrinis herojus pakyla į tokias aukštumas, kurios J.Marcinkevičiaus lyriniam herojui nepasiekiamos. O gal ir nesiekiamos.
J.Marcinkevičiaus lyrinis herojus gyveno ir tebegyvena ant žemės arba visai arti jos. Jis dažnai (nebūtinai visada) ilgėjosi ir tebesiilgi labai žemiškų dalykų. Štai ima jis ir prabyla žodžiais: „Paprasčiausiai pasiilgau arklio“. V.Landsbergio lyrinio herojus erdvėse arkliai nesigano. Ten ne fizinių – materialių, o moralinių, dvasinių bei patriotinių vertybių aukštumos.
Tačiau tai nereiškia, kad pastarasis lyrinis herojus yra užsisklendęs savo erdvėje it vienuolis vienuolyno celėje ar kalinys kalėjimo karcery. Jam rūpi žvilgterti, kas dedasi ir ten, žemai, apačioje.
Jis (lyrinis herojus) jau pirmosiose eilėraščio eilutėse pabėgėja iki aukštumų kraštelio (eilėraščio dvi pirmosios eilutės skamba taip: „mažumytį nubėgęs / ligi kraštelio“), pasižiūri žemyn ir suvokia, kaip žiauriai aukštai jo pakilta. Kaip viskas liko „labai toli, / visai žemai“.
Aišku, kad iš tokio kosmoso lyrinis herojus negali pastebėti konkrečių objektų, pavyzdžiui, J.Marcinkevičiaus lauko, kelio, pievos, upės.
Aišku, kad iš tokio kosmoso lyrinis herojus negali pastebėti konkrečių objektų, pavyzdžiui, J.Marcinkevičiaus lauko, kelio, pievos, upės.
V.Landsbergio lyriniam herojui, žvelgiančiam nuo kraštelio, matosi tik „neaiškūs vandenai“, „gabalas kreivo kelio“. Ir dar jis pastebi, jog ten „gerokai pribūta purvelio“.
Ir štai tame niūriame tėviškės (greičiausiai, tėviškės) vaizdelyje ryškiai suspindi esminis eilėraščio štrichas – kraujas. Šalia gerokai „pribūto purvelio“ „Ir kraujas Antano Kraujelio“.
Prisipažinsiu, šitoje vietoje aš suglumau. Kuo dėtas čia šio žmogaus kraujas? Ir tai iš Seimo tribūnos, ir dar tokia proga?
Jeigu poetas prabilo apie kraują Kraujelio, ar mūza neįpareigoja jo paminėti ir tą gausų kraują, kurį vykdydamas egzekucijas bei jose dalyvaudamas praliejo pats Antanas Kraujelis? Nuo jo darbų šiurpo Aukštaitija.
Iš aukščiausios Seimo tribūnos, klausantis visai Respublikai ir gausiems užsienio svečiams, pirmasis faktinis atkurtos valstybės vadovas lyrine forma siunčia politinę žinią Lietuvos apeliaciniam teismui.
Bet atgavęs amą suvokiau: Iš aukščiausios Seimo tribūnos, klausantis visai Respublikai ir gausiems užsienio svečiams, pirmasis faktinis atkurtos valstybės vadovas lyrine forma siunčia politinę žinią Lietuvos apeliaciniam teismui, jog jis (V.Landsbergis), kaip ir visi (beveik visi) konservatoriai kotiruoja (vertina) tik kraują A.Kraujelio. O jo aukų (vyrų, moterų bei negimusių vaikų) kraujelis suminamas į tą „gerokai pribūtą purvelį“.
Lietuvos apeliacinis teismas šiuo metu nagrinėja A.Kraujelio žūties / nusižudymo bylą.
