Ko galime pasimokyti iš pastarųjų įvykių, koalicijos žlugimo?
Pirma, didžiausia atsakomybė už sukeltą nestabilumą tenka Valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Partijos lyderis Ramūnas Karbauskis neblogai panaudojo viešųjų ryšių technologijas rinkimų metu. Tačiau lengvai išdalintus pažadus po rinkimų taip pat greit pamiršo. Kaip ir tai, kad būnant koalicijoje numatytą veiklą reikia derinti su koalicijos partneriais.
Nesutarimus su socialdemokratais vis pakurstydavo premjeras Saulius Skvernelis. Jis ne vien tik nesilaikė susitarimų. Premjero retorika, regis, sąmoningai buvo taip konstruojama (nevengiant ir viešų pažeminimų), kad koalicijos partneriai būtų provokuojami.
Antra, atsakomybė už sukeltą nestabilumą teks ir socialdemokratams. Bent iš jų viešų argumentų susidaro įspūdis, kad labiausiai jie buvo nepatenkinti gavę per mažai postų. O šiai partijai bei jos lyderiams postai, o ne idėjos, veikla, pokyčiai visada buvo svarbiausia. Tą puikiai iliustruoja užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Jis, pasiteisindamas kodėl išstoja iš socialdemokratų, pareiškė, kad negalįs „būti opozicinėje partijoje“ (nes nuo sovietinių laikų visada buvo postuose). Tą parodo ir pastarasis desperatiškas socialdemokratų frakcijos bandymas išsaugoti bent dalį postų Seime, sukuriant dar neregėtą politinį absurdą: partija – opozicijoje, o jos frakcija Seime – pozicijoje.
Trečia, suduotas dar vienas smūgis Lietuvos partinei sistemai. Ir šiaip jau ji nebuvo labai stabili, ką rodo rinkimai ir jų metu vėl ir vėl susiformuojančios, iškylančios naujos „gelbėtojų“ partijos. Tokia buvo Naujoji sąjunga, Darbo, prisikėlėlių, o dabar – ir Valstiečių bei žaliųjų sąjunga. Bendras jų bruožas – skambūs, rinkėjams patrauklūs pažadai prieš rinkimus. Bet po rinkimų – amnezija ir pažadų nesilaikymas. Kaip ir neveiklumas, negebėjimas (ar nenorėjimas) imtis būtinų sprendimų. Tokią politiką ypač gerai iliustruoja S. Skvernelio vyriausybės darbas. Tiksliau tai, kad per metus laiko iš esmės nenuveikta nieko.
O kokias politines perspektyvas galima numatyti?
Lietuvos valstybei, jos žmonėms ateinantis nestabilumo metas nežada nieko gera. Iš dabartinio politinių jėgų pasiskirstymo Seime matyti, kad suformuoti naują, darbingą, tvirtą koaliciją „valstiečiams“ nepavyks.
Vadinasi, S.Skvernelio vyriausybei, kiekvienam sprendimui teks ieškoti vis naujų sąjungininkų, užsitikrinti įvairių partijų paramą. Neatmestina, kad nemažai svarbių darbų, negavus paramos, nebus iš vis įgyvendinta.
R.Karbauskio vadovaujantiems „valstiečiams“ tai bus galimybė vengti prisiimti atsakomybę, dar labiau kaltinti kitas politines jėgas.
Tokia situacija skatins rinkėjų nepasitenkinimą, dar didesnį nepasitikėjimą tradicinėmis partijomis, valstybės institucijomis.
Šios aplinkybės – puiki terpė populizmui. Jo stiprėjimą jau greit gali parodyti artėjantys savivaldos ir prezidento rinkimai.
Jurgis Razma yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, frakcijos seniūno pavaduotojas.
