Aiškėja, kad tai neįvyko staiga, panašu, kad Vyriausybė stručio pavyzdžiu „įkišusi galvą į smėlį“ tam tikrą laiką slėpė šią informaciją.
Dabar, kai spręstinų problemų apimtis gerokai viršija vienos – tiesiogiai už šios įmonės valdymą atsakingos Susisiekimo ministerijos veiklos sritį, deja, negirdėti jokių premjero A.Butkevičiaus iniciatyvų.
Jis kurį laiką ramiausiai atostogavo Palangoje ir nesiėmė jokių žingsnių LJL problemoms spręsti. Todėl nestebina, kai esant tokiam ministro pirmininko A.Butkevičiaus neveiklumui Užsienio reikalų ministras gali ramiausiai pareikšti, kad dėl jūreivių repatriacijos bei pagalbos per mūsų valstybės užsienio atstovybes į jį niekas nesikreipė.
Susisiekimo ministras skelbia apie padėties gelbėjimui greitai gautą SEB banko paskolą, apie kitas „gaisro gesinimo“ priemones. Bet, deja, bejėgiškai pripažįstama, kad tai neišgelbės LJL nuo bankroto.
Bet ar prie bankroto baigties gerokai neprisidėjo pats ministras prieš kurį laiką viešai pareiškęs, kad LJL turi bankrutuoti?
Bet ar prie bankroto baigties gerokai neprisidėjo pats ministras prieš kurį laiką viešai pareiškęs, kad LJL turi bankrutuoti? Juk akivaizdu, kad po tokio pareiškimo, visi kreditoriai tuoj puola reikalauti atsiskaitymų, savo interesus gindami imasi teisinių laivų areštų iniciatyvų, įmonei būtiniausioms reikmėms reikalingoms apyvartinėms lėšoms beveik nebeįmanoma pasiskolinti pinigų.
Ar toks ministro viešas pasakymas gali būti paaiškinamas tik atsitiktiniu atsipalaidavimu? Nemanyčiau. Tai, kad nacionalinio laivyno įmonei kasmet rodant vis didesnį nuostolį trejus metus buvo paliekamas tas pats įmonės vadovas, yra sunkiai logiškai paaiškinama, jei daryti prielaidą, kad A.Butkevičiaus Vyriausybei rūpėjo įmonės išsaugojimas.
Tyrimą galėtų atlikti Ekonomikos komitetas
Vadovą sumota keisti tik tuomet, kai ministras paskelbė apie įmonės bankrotą. Akivaizdu, kad tuomet sunku rasti kompetentingą asmenį, kuris neigdamas ministro pasakymą matytų galimybę išgelbėti įmonę.
Skirtumas tik toks, kad baigtis – ne bankrotas iš karto, o per tarpinę – privatizavimo procedūrą.
Matant dabartinį nacionalinio laivyno įmonės privedimą prie bankroto socialdemokratų Vyriausybės valdymo metu atmintyje iškyla ir kitas panašus atvejis – nacionalinės skrydžių bendrovės nustekenimas sudarant prielaidas ją po to pusvelčiui privatizuoti ir išpumpuoti dar joje likusias vertingas dalis į kitas privačias struktūras.
Ir tai taip pat padaryta dirbant socialdemokratų Vyriausybei. Skirtumas tik toks, kad baigtis – ne bankrotas iš karto, o per tarpinę – privatizavimo procedūrą.
Manau, kad A.Butkevičiaus Vyriausybės neveikimas ar sąmoningas veikimas privedant nacionalinio jūrų laivyno įmonę prie bankroto reikalauja parlamentinio tyrimo. Tokį tyrimą galėtų atlikti Seimo Ekonomikos komitetas.
