„Mes turime vieną tikslą – padėti daryti mažiau klaidų“, - „šešėlinis“ premjeras nutaisė altruistinį toną. Kodėl? Juk tuoj po pralaimėtų rinkimų svaidėsi žaibais, grasino, kad neduos nei dienos naujai koalicijai atsikvėpti ir sistemingai ją kritikuos.
Per porą savaičių jis spėjo apkaltinti naująją daugumą narkotikų platinimu, nesirūpinimu šeimomis, vaiko pinigų atėmimu, jaunimo išvarymu iš Lietuvos ir visais kitais neįmanomais dalykais.
„Šešėlinės“ Vyriausybės sudarymas išsklaidė šešėlius, kuriais buvo dangstomi nesutarimai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos viduje.
Demokratijoje būtina opozicija. Rinkėjams svarbu girdėti kitokią nuomonę, įvertinti, palyginti sprendimus ar jų galimybes. Tai padeda jiems pasirinkti – kam pritarti, kam ne, ką palaikyti ir už ką balsuoti.
Apie opozicijos veiklą, jos kritiką ir pareiškimus, paliksiu spręsti rinkėjams.
Kita vertus, „šešėlinės“ Vyriausybės sudarymas išsklaidė šešėlius, kuriais buvo dangstomi nesutarimai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos viduje. Akivaizdus tapo vis labiau įsivyraujantis partijoje autokratinis R.Karbauskio valdymo stilius.
„Tai buvo mandagus atsisakymas“, - komentuodamas, kodėl jo nėra „šešėlinėje“ Vyriausybėje, diplomatiškai išsisuko buvęs premjeras Saulius Skvernelis. Sąrašo lyderis, buvęs Vyriausybės vadovas ir buvęs ministras, išmestas iš R.Karbauskio „kabineto“.
„Šešėliniame“ kabinete ir toliau rikiuojasi visa eilė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos politikų, kuriuos mes žinome ne dėl jų darbų, pasiūlymų, konstruktyvios veiklos, o lojalumo R.Karbauskiui.
Taip pat tarp „šešėlinių“ ministrų nebematyti Lino Kukuraičio. Jo vietą užėmė Tomas Tomilinas. Vidaus reikalų „šešėliniu“ ministru „valstiečių“ lyderio paskirtas ne S.Skvernelio bendražygis, buvęs Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis, o Goda Burokienė. Ekonomikos šešėliniu ministru ne Lukas Savickas (buvęs vicekancleris ir taip pat S. Skvernelio bendražygis), o Devidas Labanvičius (dabar Seimo narys ir buvęs R.Karbauskio padėjėjas).
„Šešėliniame“ kabinete ir toliau rikiuojasi visa eilė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos politikų, kuriuos mes žinome ne dėl jų darbų, pasiūlymų, konstruktyvios veiklos, o lojalumo R.Karbauskiui.
Teisingumo „ministrė“ Agnė Širinskienė, sveikatos – Aurelijus Veryga, kultūros – Aušrinė Norkienė. Tarp „šešėlinio“ premjero ministrų ir Arvydas Vaitkus, kurį rinkėjai tikriausiai įsiminė dėl to, kad šis „valstietis“ taip ir nesuprato, jog negalima valdyti valstybės įmonę, dalyvauti mero rinkimuose bei politikuoti vienu metu. Daugiau net nevardinsiu.
„Profesionalus“, kuo taip girdavosi „valstiečiai“ buvusioje Vyriausybėje, pakeitė „lojalūs“.
Faktai kalba patys už save. Po pralaimėtų rinkimų nesutarimai tarp R. Karbauskio ir S.Skvernelio auga, todėl buvusio premjero „šešėliniame“ kabinete neliko. Tie „valstiečių“ frakcijos nariai, kurie palaiko S.Skvernelį, taip pat nustumiami.
Žinoma, gali būti, kad kai kurie S.Skvernelio aplinkos žmonės patys, sąmoningai, atsiriboja nuo R.Karbauskio ir jo veiklos.
Yra toks jausmas – svetima gėda. Kai darosi nejauku, gėda ne dėl savo padarytos klaidos, veiksmų, bet kito. Nes juk ne visi gali pritarti R. Karbauskio pareiškimams, kad valdantieji – neprognozuojami, tyčiojasi iš žmonių, tarnauja stambiam verslui, nes visa kita dienotvarkė – beviltiškai tuščia.
Opozicija demokratijoje būtina. Kaip ir kritika. Bet kritika turi būti pagrįsta, argumentuota. Netrukus pamatysim, ką „šešėlinis“ premjeras su savo „lojaliais“ ministrais įneš į Lietuvos politinį gyvenimą ir kaip „prisidės daryti mažiau klaidų“.
