Turbūt nedaugelis žino, jog mūsų, atliekų tvarkytojų, darbų kaina Vilniaus mieste nesikeičia nuo 2008 metų ir mes turime galimybę ją dar šiek tiek mažinti gerindami savo veiklos efektyvumą, įdiegdami naujo tipo konteinerius.
Atliekų tvarkymo tarifas konkrečiame regione priklauso nuo kelių dedamųjų. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios mažiau nei per dešimtmetį tarifai padidėjo net 3,5 karto ir iš esmės kelia galutinę paslaugų kainą – tai vietos ir aukštesnės valdžios politikų sprendimai.
Mat objektyvių priežasčių pigti atliekų tvarkymui nėra. Į mūsų šalies teisę perkelti Europos Sąjungos teisės aktai, vis griežtėjantys gamtosaugos reikalavimai, mechaninio-biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių naudojimas ir kiti veiksniai atliekų išvežimo ir rūšiavimo paslaugas tik brangina.
2014 metais naujiems sąvartynų mokesčiams pritarė ir Seimas. Nuo šių metų taikomas mokestis už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis. Priklausomai nuo atliekų rūšies, šis mokestis nuo 2016 iki 2020 metų išaugs maždaug du kartus. Toks sprendimas reiškia, jog nuolat kils ir šiukšlių išvežimo paslaugų kainos.
Todėl sustabdyti šių paslaugų kainų augimą ar net sumažinti jas galime tik mes, atliekų vežėjai, pasirinkę efektyviausią veiklos modelį, ir politikai, ieškodami ne vienadienių, ilgiau nei jų kadenciją trunkančių sprendimų.
Mes, lietuviai, dažnai mėgstame remtis Skandinavijos šalių pavyzdžiais ir net slapčia į jas lygiuotis. Štai jums pavyzdys – Švedijoje, kurios inžinerinių konsultacijų ir projektavimo kompanija „Sweco“ šioje šalyje kuria miestų plėtros ir infrastruktūros vizijas maždaug 30 metų į priekį, jau dabar diskutuojama apie 2050 metų plėtros vizijas. Taip pat ir atliekų tvarkymo sistema projektuojama kelis dešimtmečius į priekį.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios mažiau nei per dešimtmetį tarifai padidėjo net 3,5 karto ir iš esmės kelia galutinę paslaugų kainą – tai vietos ir aukštesnės valdžios politikų sprendimai.
Kas vyksta pas mus? Mes net nesutariame, kas yra pigiau, kokius konteinerius – įprastus antžeminius ar pusiau požeminius – naudosime netolimoje ateityje, savivaldybėse trūksta racionalaus skaičiavimo, požiūrio į investicijas ir jų atsipirkimą per ilgesnį laikotarpį nei viena politikų kadencija.
Negana to, kai kurių savivaldybių Regioninių atliekų tvarkymų centrus (RATC) duris varsto „konsultantai“, siūlantys nemokamai parengti technines specifikacijas konteineriams ar kitai įrangai įsigyti ir įrengti. Savivaldybių biurokratams labai patogu – nereikia sukti galvos ir mokėti pinigų, už juos viską padaro konsultantai.
Tačiau bet kuriam protaujančiam aišku, jog nemokamų paslaugų nebūna – konsultantams atlyginimą sumoka verslininkai, siekiantys realizuoti savo produkciją ir susrūpinę tik greitu pelnu. Kas tuomet gina visuomenės interesą, rūpinasi visų mūsų pinigais, kuriuos išleidžiame tiesiog brangiai mokėdami už „konsultantų“ sprendimus?
Štai, Tamperėjė (Suomija) atliktas investicijų ir galutinių išlaidų tyrimas puikiai iliustruoja skirtumą tarp „vienos kadencijos“ ir ilgalaikio strateginio požiūrio. Pigiausi antžeminiai konteineriai reikalauja mažiausiai investicijų eksploatavimo pradžioje, nes juos reikia tik nupirkti ir rasti jiems vietą. Pusiau požeminių konteinerių įrengimas yra maždaug 8 procentais brangesnis.
Tačiau dėl mažesnės talpos, dažnesnio ištuštinimo, dvigubai daugiau tam sugaišto laiko, išnaudotų degalų ir kitų dalykų, pigiųjų anžeminių konteinerių ir brangesnių pusiau požeminių eksploatavimo kaštai susilygina po 4,5 – 5 metų. Beveik idealiai sutampa su politiko kadencija! Vėliau antžeminių konteinerių eksploatavimo kaštų kreivė kyla į viršų ir po 20 metų, įvertinus visas investicijas ir išlaidas, paaiškėja, kad pusiau požeminių konteinerių eksploatavimas yra 22 procentais pigesnis.
Pabrėžiu, tai yra ne mūsų, bet racionaliųjų suomių, kuriais paprastai nėra pagrindo abejoti ar kaltinti protekcionizmu, skaičiavimai.
Ar kas prieštarautų, jeigu dėl išmintingų vietos valdžios sprendimų sutaupytų 22 procentus lėšų, kurias moka už šiukšlių išvežimą?
Ir tai – tik viena kainų dedamoji. Jas kelia ne atliekų tvarkytojai, bet MBA įrenginių ir sąvartynų išlaikymo sąnaudos, sąvartyno mokesčio dedamoji dalis, kuri paslaugų tarife tampa neadekvačiai didelė.
Dabar mes, atliekų vežėjai, tiesiog turime paklusti diktuojamoms taisyklėms iš savivaldybių. Mes tarsi ir dalyvaujame procese, dirbame savo darbą, tačiau matome, kaip keliamos kainos gyventojams ir patys nieko negalime padaryti. Net siūlyti savo sprendimų kaip tą kainą galima būtų mažinti, nes niekas nesileidžia į diskusijas. Todėl, nors ir paradoksaliai gali skambėti, viešumas ginant viešą interesą yra būtinas.
Juk nuo konkrečios savivaldybės priklausanti tarifo dalis gali būti dar bent 15 – 19 procentų mažesnė, jei tik būtų atsižvelgta į siūlymus, kaip galima mažinti kainą. Ir tai pajustume kiekvienas.
Jurgita Petrauskienė yra UAB „VSA Vilnius“ direktorė, Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos Tarybos narė
