Pilietinis aktyvumas vis dar labiausiai pasireiškia konfrontacijoje su valdžia, tik ar reikia tuo didžiuotis? Ar kova už savo interesus byloja apie pilietiškumą? Ar socialiniuose tinkluose liedami emocijas kuriame tvarius pokyčius? Pamatuoti pilietinę brandą galime, tik reikia susitarti kokius rodiklius pasirinkti ir kur nukreipti resursus.
Lietuvoje pradeda veikti „Aktyvių piliečių fondas“, administruojantis Norvegijos, Lichtenšteino ir Islandijos paramą Lietuvos pilietinei visuomenei stiprinti, steigiamas NVO (nevyriausybinių organizacijų) fondas, taisomas NVO įstatymas, atrodo, kad verslas išties susirūpino socialine atsakomybe, atsiranda poveikio investavimo pavyzdžių. Daug priežasčių optimizmui, bet gal reikia atsakyti į klausimus – o kam reikalinga pilietinė visuomenė, koks jos vaidmuo? Kokios prielaidos jai atsirasti? Kaip suprasti ar esame pilietinės visuomenės dalis? Tada galėtume susikaupti, susitarti ir pasistengti, kad pilietinė visuomenė taptų kūnu.
Pilietinė visuomenė politiniame kontekste
Filosofijos mokslų daktaras Viktoras Bachmetjevas tyrinėja šiuo metu Lietuvoje cirkuliuojančias pagrindines politikos sampratas ir pilietinės visuomenės vaidmenį.
“<...> Ir galiausiai turime politiką kaip interesų kovą. Šis supratimas dominuoja, jis nurodo ir ko tikėtis iš politikų – interesų gynimo ir atstovavimo. Bėda su tokia politikos samprata tokia, kad kiekvienas interesas yra suvokiamas kaip privatus. Net ir kolektyviniai, sakytume, bendresni interesai tokioje sampratoje yra suvokiami kaip privačių interesų sankaupos ir ne daugiau. Žmonės kaupia ir buria šalininkus, turinčius tokį patį interesą tam, kad nukautų kitus, turinčius kitokį interesą. Demokratija, tokioje sampratoje, yra daugumos valdžia, kur dauguma įgyvendina savo interesą.
Taip, pilietinė visuomenė gali būti rakštis subinėje. Tačiau jeigu susitartume dėl bendro gėrio, būtų paprasčiau.
Dar Aristotelis nurodė, kad būtent čia ir slypi demokratijos problema, ir kalbėjo apie kitokią daugumos valdžią – politeia. Tai tokia santvarka, kai dauguma valdo ne įgyvendindama savo interesą, kad ir koks dominuojantis jis būtų, bet siekdama bendrojo gėrio, tai yra tokio, kuris apimtų ir mažumos interesus, bet taip pat ir ateinančių kartų interesus.
Tokio bendrojo gėrio gynime aš ir matau pilietinės visuomenės vaidmenį. Ir būtent todėl linkiu kovoti už tokią politikos sampratą, kuri nebūtų suprantama tik kaip privačių interesų kova”, - sakė V.Bachmetejevas „Aktyvių piliečių fondo“ programos atidaryme.
Pasitikėjimas vs. konfrontacija
Svarbu įvardinti bendrąjį gėrį. Matyt tikrai galime pritarti tokiam pilietinės visuomenės apibrėžimui, kuris nutolina nuo siauro supratimo apie pilietiškumą kaip apie savų, nors ir labai gražių interesų atstovavimą ar tiesiog priešinimąsi valdžiai. Sakykime, kad čia buvo per ilgus metus susiformavęs blogas įprotis – „Jie“ ir „mes“. O gal reikėtų pasitikėti savais politikais? Kaip patikėti, kad jie atstovauja viešąjį interesą?
Yra toks Pasitikėjimo indeksas ir Šiaurės šalys jame pirmauja. Lietuvoje viešėjęs studijos „Pasitikėjimas - Šiaurės šalių auksas“ autorius Ulf Andreasen apsidžiaugtų pamatęs pakelėje paliktas obuolių dėžės, su pasiūlymu susimokėti kiek negaila. Irgi gražus pilietiškumo pavyzdys, argi ne? Bet pasitikėjimo indeksas yra ir apie piliečių bei valstybės santykius. Ulfas tai iliustruoja paprastu pavyzdžiu: jeigu sakykime, Danijoje grupei piliečių atsirastų noras pakeisti šalies politinę santvarką, turbūt pirmiausia jiems kiltų mintis nueiti į vietos savivaldybę paprašyti finansavimo tokiam projektui. Įdomiausia tai, kad jie turbūt jį gautų su nuoširdžiais palinkėjimais sėkmės.
Be abejo, tokie santykiai valstybėje susiklosto ne per vieną dieną, o viena svarbiausių prielaidų jiems atsirasti, yra maža atskirtis arba mažas Gini (nelygybės mato, tiriančio žmonių pajamų pasiskirstymą) indeksas. Deja, čia mes tikrai skandalingai atsiliekame. Gini indeksas nekalba tik apie pašalpas ir išmokas. Tai nepakankamumas korupcijai, didelė laisvų, nepriklausomų nuo valdžios piliečių koncentracija.
Ar reikia šiandienos Lietuvos politikams pilietinės visuomenės? Klausimas ne toks retorinis žinant kiek politikų turi vis dar labai glaudžių ryšių su savo verslu, turime labai daug privataus intereso. Svarbu suprasti ir tai, jog politinis aktyvumas nėra tapatus pilietiniam aktyvumui, nebūtina eiti į politiką norint ginti pažeidžiamų žmonių teises. Toliariagiškiems politikams pilietinė visuomenė reikalinga kaip oras – ji padeda įgyvendinti svarbius politikos uždavinius, garantuoja nuolatinį atgalinį ryšį.
Ar verslui reiki pilietinės visuomenės?
Beje, tyrimai (Edelman trust barometer, Delloitte millenial survey) patvirtina tendenciją, kad žmonės, ypatingai jauni, pokyčių tikisi būtent iš verslo. Jauni millenials nori dirbti atsakingose įmonėse ir pirkti atsakingai užaugintą pieną. Bet ar jie nėra naivūs? Ar verslui tikrai reikia pilietiškos visuomenės? Bent jau alkanuoju laikotarpiu tikrai ne. Pilietiška visuomenė gali sutrukdyti svarbiems projektams, boikotuoti prekes, ar net sužlugdyti verslus. Šiandien stebime „Grigeo“ pavyzdį, kai įvertindami savo klientų elgseną, prekybos tinklai atsisakė prekiauti įmonės produkcija. O dar ne taip seniai „Maxima“ ir „Spindulio“ afera praėjo beveik nepastebėta.
Socialinė atsakomybė mūsuose vis dar suprantama kaip žalos mažinimas ar bandymai papirkti bendruomenes tikintis palankumo vienam ar kitam jai žalingam sprendimui. Verslas pasigenda pilietinės visuomenės tik tada, kai dažniausia būna vėlu, kai valdžia pradeda kontroliuoti verslą.
Pamenu verslininkų skundus apie tai, kodėl niekas neprotestuoja prieš alkoholio reklamos suvaržymus. O verslas palaikė pilietinę visuomenę, protestavusią prieš neetiškas alkoholio reklamas?
Pasitikėjimas didžiosiomis nevyriausybinėmis organizacijomis didėja, bet galima spėti, jog matome nevyriausybines organizacijas kaip labdaros ar paslaugų tiekėjas, o ne kaip drąsias, konfrontuoti nebijančias pokyčių lyderes.
Taip, pilietinė visuomenė gali būti rakštis subinėje. Tačiau jeigu susitartume dėl bendro gėrio, būtų paprasčiau. Pilietinė visuomenė nebus suvokiama kaip didelė kaina už laisvą rinką. Nes ji yra ir esminė sąlyga. Tiesa, pilietinė visuomenė reikalauja didesnių ir ne tokių savanaudiškų investicijų,bet tik verslo dalyvavimas gali užtikrinti nepriklausomą pilietinį sektorių.
Trečiasis sektorius ar trečiasis brolis?
Mūsų empatijos rodikliai yra labai žemi. Dar labiau neramina mūsų santykiai su artimais savo – socialinio kapitalo indeksas. Tai mūsų gebėjimas palaikyti ir megzti ryšius.
Ieškau pilietinės visuomenės nevyriausybiniame sektoriuje. Juk būtent nevyriausybinės organizacijos geba atjausti artimą, o ar ne tai yra didysis gėris? Pasitikėjimas didžiosiomis nevyriausybinėmis organizacijomis didėja, bet galima spėti, jog matome nevyriausybines organizacijas kaip labdaros ar paslaugų tiekėjas, o ne kaip drąsias, konfrontuoti nebijančias pokyčių lyderes.
Nereikėtų didžiuotis ir Giving (aukojimo indeksu). Nors man kartais atrodo, kad aukojimo kultūra netgi didina atskirtį. Vėl girdime – jie ir mes. O juk turime ieškoti bendrojo gėrio.
Nevyriausybinės organizacijos vis dar nėra aiškiai užėmę savo vietos pilietiškumo kontekste. Didelė dalis yra tiesiog per daug priklausomos nuo valdžios. O kai miegi šalia meškos, juk stipriai nejudi. Štai šiemet organizuojamas nacionalinis NVO forumas vėl kelia klausimą – kuo NVO skiriasi nuo NSO?
Minėta Pasitikėjimo studija atskleidžia, jog Šiaurės šalyse piliečiai aktyviai ieško naujų pilietinės raiškos formų. Socialinis verslumas kaip gyvenimo ir veiklos būdas plinta tarp žmonių, gebančių suderinti verslumą ir prasmę visame pasaulyje.
Prielaidos pilietinei visuomenei atsirasti yra
Pilietiškumui reikia laisvės, drąsos ir meilės artimui. Gera žinia, kad šie dalykai yra ugdomi.
Stipri vidurinė klasė, smulkus vidutinis verslas, laisvųjų profesijų suklestėjimas leidžia atsirasti laisviems žmonėms,kurie nebijotų valdžios.
Empatija yra ugdoma, ji yra emocinio intelekto dalis. Mokymai, programos, prieinamos psichikos sveikatos paslaugos padėtų. Laisvas ir nepriklausomas nuo valdžios nevyriausybinis sektorius gali daug. Padėkime jam kuo galime.
Ir, žinoma, junkimės prie bendrapiliečių protestų. Netgi jeigu jų bėdos mūsų neliečia.
Jurgita Ribinskaitė-Glatzer yra Aktyvių piliečių fondo programos konsorciumo narė, VšĮ „Geri norai LT“ steigėja, tarptautinio socialinio verslo inkubatoriaus „Reach for change“ vadovė Baltijos šalims.
