Jurgita Ribinskaitė-Glatzer: Pilietinė visuomenė – burbulai burbuluose

Galvoju apie tuos burbulus, apie kuriuos dainuoja Monika Liu, ir apie socialinius ratus, kuriuose neišvengiamai sukamės. Vis padejuodami apie atskirtį, ta kaip šaukštas deguto jautresniems piliečiams trukdo džiaugtis įspūdingais Lietuvos pasiekimais (laimės indeksas, BVP šuolis ir nelaimingi senoliai, patyčios, apgailėtina atjauta ir rekordinė nelygybė).
Jurgita Ribinskaitė-Glatzer
Jurgita Ribinskaitė-Glatzer / Asmeninio albumo nuotr.

Mūsų gerovė nėra paveldėta, ji susikurta, – dar visai neseniai buvome trečiais broliais ir pelenėmis, plyname lauke kūrėme verslus ir pilietines organizacijas, ir štai kaip pasisekė. Sąmoningai nenoriu analizuoti valstybės ir verslo pasirinkimų, mane domina nevyriausybinės organizacijos, jų vaidmuo, strategijos bei įtaka kuriant ar mažinant atskirtį. Tai ne tik konkretūs veiksmai, tai ir komunikacija, o labiausiai laikysena, kuri dažnai primena antrą pasakos apie Pelenę dalį. Na, žinot – ilgai ir laimingai gyveno. Kaip? Štai kelios gyvenimo ir išgyvenimo strategijos, kurias kritikuoju:

  • Aš/jis/ji gali ir tu gali. Labai dažnai pasitaikanti laikysena kalbant tiek apie moterų įgalinimą, tiek apie žmones su negalia. Štai Onutė, būdama 90 metų, skrenda parašiutu – koks puikus pavyzdys. O Albina, pabėgusi nuo smurtaujančio vyro, įkūrė kepyklėlę ir tapo klestinčia verslininke. Antanas negali vaikščioti, bet žaidžia šachmatais. Matai? Koncentuotis į kliūčių įveikimą, o ne į kliūčių pašalinimą labai patogu. Pasakoti gražias istorijas, apdovanoti labiausiai nusipelnusius yra ir pigiau, ir paprasčiau, nei ieškoti sprendimų kliūtims įveikti. Tokia komunikacija įkvepia pačius užsakovus, ypatingai verslo įmones, sutiekia mums gerus jausmus, bet realybės keisti nepadeda. Kaip čia neprisiminus vienos žinomos moters, kuri tik po skyrybų paatviravo, jog tuo metu, kai kalbėdavo žiniasklaidai, kaip viską gali suderinti, ir šeimą ir karjerą, ji turėjo dvi aukles.

  • Stiprinkim stipriausius, ir taip visi būsime stiprūs. Štai girdžiu, jog labiausiai moteris išlaisvins kitų moterų įgalinimas tapti namų ekonomėmis, t.y padėkime toms stiprioms moterims nuveikti dar daugiau. Toks buitiškas supaprastinimas žavingas savo naivumu. O gal ciniškumu? Man primena vaiksytėje naudotą kambario tvarkymo taktiką – sustumdavau visus daiktus į krūvą ir uždengdavau užtiesalu – kambarys gražus ir tvarkingas! Pavargę tėvai, kad ir suprasdama klastą, priimdavo tai kaip atliktą darbą. Iki tol kol nepamatė, kas ten po ta kaldra sustumta.

Kita šios laikysenos monetos pusė – būdami stiprūs (mes) pagailėkime mažutėlių (jų). Toks banalus suvokimas jau traukiasi, bet vis tiek primenu, kad neužsimirštume, kad taip kuriama ir skatinimas atskirtis.

  • Pataikaukime galingiems, nes jie žino geriau. Pakliuvus į rūmus, yra tokia pagunda – pamokyti valstiečius, kaip reikia daryti. Pabandykime ir mes tiesti raudoną kilimą savo trobeleje, nes matėme, kad taip daro. Jeigu verslas daro taip, tai vienareikšmiškai yra gerai, mokykimės. Aha, vieną dieną atsibudom, kad verslas mokė ne tvarumo, o žaliojo smegenų plovimo? Kaip dabar su tuo gyventi? Kaip gyventi dabar tuose puikiuose rūmuose, kur veikia puikūs procesai ir sudėlioti KPIsai, ir nedrįstame pasakyti, kad Karalius („Grigeo“ , Miškų urėdija, mielas malonus bankas you name it) nuogas? Nes kilimas tokiems veiksmas patiestas nebus.

  • Įtikinėkime savus – bent jau protingai pasikalbėsime. Yra toks angliškas pavadinimas – preaching to converted – arba pamokslavimas atsivertusiems. Čia bene populiariausia ir, regis, mažiausia pavojinga veikla. Susirasti priešus ir savame rate juos vanoti, labai užtikrintai veikia – yra kas palaikys ir juoksis iš tų pačių juokų, galima varžytis šmaikštumu, apsiskaitymu ir išsilavinimu. Yra ir kas moka už burbulus šiame burbule. Pagirios ištinka kaip tuo atveju, kai šmaikštuolis nebepataiko į tavo toną, ką visai neseniai stebėjome socialinių tinklų burbule. Šioje veikloje maža kenkimo, bet kai tuo užsiima ir garbūs fondai, tada nebelieka atsvaros – tik stebėjimas ir stebėjimasis, kaip čia taip atsitiko, kad pilietinė erdvė traukiasi?

Prisiminiau šias laikysenas viešėdama Vengrijoje. Budapeštas, pretendavęs tapti vidurio Europos pilietinės visuomenės hub’u dabar stebi Orbano solo pasirodymą ir kilnoja antakius.

O visai praversų šis metodas – atbulinis minčių lietus (ang. revirse brainstorming). Priešingai nei plačiai naudojamas klasikinis minčių lietus (ang. braistormin), kurį naudojame, kai norime pagerinti situaciją, atbulinis minčių lietus siekia supasti kaip problema atsirado. Taigi galvojame apie visus veiksmus, padedančius sukelti problemą – šiuo atveju susiskaldžiusią, poliarizuotą visuomenę. Suprasti, kad darydamas lyg ir gerus dalykus, neprisidedi prie ilgalaikio gero poveikio, yra nemalonu. Bet gali padėti pergalvoti strategijas ir taktikas, sąjungininkus.

Nes vienintelė strategija, kurią girdėjau minint Budapešte, – laukti, kol Orbano rinkėjai, senoji karta išmirs. Laukti, darant tuos pačius dalykus. Daryti tai, ką darom, netgi suvokiant, kad taip darant turėsime, ką turėjom – žmogiška ir patogu.

Deja, stagnacija būtų labai optimistinis variantas – Orbanas ir panašūs žino, ko nori ir veikia, efektyviai ir užtikrintai, tame burbule burbulai šalti ir ne išsivadėję. Visas progresas, kurį pilietinės organizacijos tariasi padarę, pasirodo besąs plonas ledas, kuris gali bet kada įlūžti.

Nes, nėra tokio dalyko kaip „senoji karta“, kaimas ar miestas – visi mes susiję, ir visi esame svarbūs.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis