Kriterijai sudaryti aiškiai ir skaidriai vertinat organizacijų finansines ataskaitas, įstatus ir kitus viešai prieinamus duomenis (pvz vadovų teistumas). Organizacijos, kurioms šis slenkstis jau peržengtas, džiaugiasi – pagaliau jų darbas įvertintas. Aišku, džiaugiasi ne visi. Ar tikrai čia vertintas patikimumas?
Man regis, kai renkamės kam skirti savo 1,2 proc GPM, veikia panašus sprendimo priėmimo būdas kaip balsuojant – remiamės šaltiniais, bet visgi daugiau lemia neracionalus protas. Kaip yra, kad vieniems meluojantis, įstatymus pažeidęs kandidatas į prezidentus yra patikimas ir vertas balso, o kitiems tai atrodo visiškai nesuvokiama? Nes mūsų smegenys matyt remiasi daugiau dėmenų nei gali pateikti viena excel lentelė.
Ir raudonų vėliavėlių yra daugiau nei audito ataskaitos nebuvimas ar didelės netiesioginės išlaidos. Kadangi buvo aptartos tik organizacijos, prašančios žmonių paramos, galima manyti, kad tik joms reikia kelti aukštus reikalavimus. Bet pilietinių organizacijų laukas, jų įtaka daug platesnė nei rūpestis pažeidžiamiausiais, tad verta aptarti ir tas organizacijas, kurios jūsų pinigų neprašo (iš tiesų prašo per mokesčius ir politinius sprendimus). Išreikšti paramą galima visus metus, ir tikrai ne tik pinigais – savanoriaujant, palaikant pagrindines žinutes, dalyvaujant pilietinėse akcijose, pasirašant peticijose ir t.t ir pan. Jeigu jau žinote svarbias jums temas, įvertinkite, ar jas atstovaujančios organizacijos vertos jūsų energijos.
Taigi, štai kelios raudonos vėliavėlės:
Neskaidrumas. Apie tai visas Giedrės tyrimas, – iš esmės tai yra laiku ir tinkamas finansinių bei veiklos ataskaitų pateikimas. Tai nėra sudėtingas dalykas, jeigu organizacija turi pakankamai kompetencijų ir/ar finansavimą. Tikiuosi, visiems užtenka sveiko proto neprašyti audito išvados iš organizacijos, susikūrusios prieš metus ir veikiančios savanoriškais pagrindais. Tačiau jeigu organizacija jau ne vienerius metus surenka 100 ir daugiau tūkstančių, tokie atlaidūs nebūsime.
Tokiais atvejais galvojame, gal organizacija turi ką slėpti arba visiškai neturi kuo pasigirti. Tai svarbi raudona vėliavėlė ir nebent organizacija mus labai labai patinka, galime duoti jai kitą spėjimą – gal organizacijos žmonės tiesiog nėra kompetentingi vadovauti organizacijai. Kaip sakoma – durnas, nes biednas, biednas, nes durnas.
Tai susiję su kita veliavele:
Neefektyvumas, neprofesionalumas. Taip būna, žmonės ateina su pašaukimu, ojis ne visada lydimas rimtų įgūdžių. Savo gailesčiu dar paskatime labai varganą egzistavimą. Čia kalbu ne tik apie administracinius dalykus. Dažniau sutiksime organizaciją, kuri bus susitvarkius su buhalterija ir administracija, tačiau nelabai gaudysis savo srityje – ką konkrečiai ji nori pakeisti, kaip to siekia ir kaip supranta pokytį? Neužtenka empatijos, kai norime spręsti rimtas visuomenės problemas. Svarbu negilinti problemos ir iš tiesų ją spręsti.
Nekomunikacija. Sakysit, anokia čia bėda – gi organizacija ne kalba, o dirba. Bet jeigu organizacija nekomunikuoja, gal nelabai supranta, ką veikia? Juk dauguma nevyriausybinių organizacijų siekia pakeisti kažkokias visuomenės nuostatas, o to be komunikacijos nepadarysi. Taigi komunikacija lygu veikla ir veikla lygu komunikacija. Deja, dažnai būna kitaip – organizacija komunikuoja tik kažkokio projekto metu ir tik tada, kai jai už tai mokama, kita priežastis, kodėl nežinome ką organizacija veikia – tiesiog nėra ką papasakoti arba veiklos rezultatai tikrai yra gėdingi, – jie bus pakabinti kažkur interneto puslapyje, nes taip reikia, bet taip, kad niekas nepamatytų. Nuobodūs projektai, niekam nereikalingi renginiai, kelis kartus perrašytos geros praktikos rekomendacijos ir atvejų analizės, – dalykai, kurių nesinori niekam rodyti.
Stagnacija. Patogus būvis, sklandžiai vykdomos paslaugos, svarbių žmonių draugija ir stabilus biudžetas. Tokios organizacijos nesukrės nei pedofilijos atvejai bažnyčioje, nei paskutinės girios kirtimas, – geriausiu atveju bus išreikštas susirūpinimas, bet savo status quo nenukentės. “Darome tai, ką galime geriausia” – tokia patogi pozicija primena vieną iš tų beždžionėlių, kuri pasirenka nematyti ir negirdėti. Trūkstamų paslaugų teikimas nėra blogai, bet per didelė draugystė su valdžia neturėtų būti siekiamybė. Primenu ką yra pasakiusi M. Abramovič – jeigu jūs gavote valstybinį apdovanojimą, tai tik reiškia, jog darėte per daug kompromisų.
Prekyba įtaka. Čia tokia rimtesnė vėliavėlė, arčiau baudžiamojo kodekso. Jeigu pastebite, jog jūsų mylima organizacija ar jos vadovai pasisako ne visai su jos veikla susijusiais klausimais, pradeda atstovauti visą sektorių, nors iš tiesų neatstovauja ir pozicijos su niekuo nederinamos, labai gali būti, kad organizacija/vadovas žaidžia lobistinius žaidimus. Tai bus sunku sužinoti, nes žaidimai žaidžiami visokių komitetų posėdžiuose ir ne Facebook sienose, o skaidrumo klausimai bus sutvarkyti puikiai. Tad čia tik galime tikėtis žurnalistų ar teisėsaugos įsikišimo. Nes pačiame burbule didesnio dėmesio šiai temai nėra, o gaila.
Perdegimas. Sakysit, čia labai negražu priskirt prie vėliavėlių. Nes, na, perdegimo žmogus nepasirenka, perdegimas ateina, bet tai yra organizacijų kultūros dalis, kaip ir toksiški santykiai ar patyčios, kurios netokios ir retos tarp žmogaus teisėmis besirūpinančių organizacijų.
Aš norėčiau, kad nevyriausybinės organizacijos turėtų perdegimo prevencijos ir intervencijos nuostatas, nes su perdegimu ateina cinizmas, empatijos trūkumas ir darbe su žmonėmis tai veikia labai stipriai, tai veda prie nužmoginančio elgesio, jau nekalbant apie žalą patiems darbuotojams. Daugybė sistemos klaidų kyla iš to, o juk visi norime, kad pilietinės organizacijos kurtų geresnį pasaulį, pradedamos nuo savęs.
Puikybė, aišku, čia ir apie save (argi ne arogantiška sugalvoti septynias vėliavėles?) Tai yra žinojimas, kad darai geriau už kitus, žinai viską ir gali spręsti, kas yra geras ir kas blogas, gali smerkti ne tik elgesį bet ir žmogų. Beje, manymas, kad nieko nesugebi ir kad esi geresnis už kitus, yra to paties medžio šakos. Kova su puikybe yra tikra ir svarbi, ypatingai, jeigu norime įveikti poliarizaciją ir marginalizaciją. Oi kokie puikūs žodžiai, o iš iš esmės apie tai ar galime pabandyti suprasti kitą.
Visose organizacijose dominuos arba motyvacija pinigais, arba šlovė/įtaka, arba poreikis daryti tai, kas teisinga. Ir čia mes galime rinktis, kurį vilką norime maitinti. Kurios vėliavėlės mums svarbios, spręsti tik mums. Ar tikrai norime, kad pilietinės organizacijos lygiuotųsi į korporacijas, gal jos kaip tik turi ieškoti naujų vadybos modelių ir rodytų pavyzdį verslui?
Kurkime tokią kultūrą, kurioje geresnis pasaulis pirmiausia reiškia geresnius santykius tarp žmonių, santykius, grįstus pasitikėjimu, atvirumu, drąsa ir atlaidumu.
