Lietuvoje per metus vidutiniškai 11000 porų teismuose santuokas nutraukia bendru sutarimu ar dėl vieno (arba abiejų) sutuoktinio kaltės, daugiau kaip 2000 kartų teismams tenka dalyti sutuoktinių turtą, apie 11000–13000 ginčų kyla dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir vaikams išlaikymo priteisimo.
Paprastai tenka susidurti su labai jautriais, skaudžiais asmeniniais santykiais: kiekviena byla yra sudėtinga, sunki. Teisėjo žodis tokioje byloje ne tik išsprendžia ginčą teisiškai, bet ir gali lemti ne vieno žmogaus likimą. Konflikto akivaizdoje siekiant santuoką nutraukti dėl vieno iš sutuoktinių kaltės kiekvienas jų pareigas, pagarbą šeimoje, lojalumą, kaltę imasi aiškinti savaip – čia ieškant teisingo sprendimo tenka sukaupti visas teisines ir psichologines žinias.
Konflikto akivaizdoje siekiant santuoką nutraukti dėl vieno iš sutuoktinių kaltės kiekvienas jų pareigas, pagarbą šeimoje, lojalumą, kaltę imasi aiškinti savaip – čia ieškant teisingo sprendimo tenka sukaupti visas teisines ir psichologines žinias.
Šeimos bylų posėdžius neretai suvaldyti būna itin sunku. Kartais net ir turėdami bendrų vaikų žmonės bendrauja tik trumposiomis žinutėmis, elektroniniu paštu. Jiems gyvai susitikus akis į akį teismo salėje įvyksta emocijų sprogimas: tuomet nebegalioja proceso taisyklės, visi kalba vieni kitus pertraukdami.
Todėl dažnai leidžiu šalims išsilieti, kad vėliau būtų galima racionaliau pasikalbėti: kartais žmonės nusiraminę savo prašymus tiesiog atsiima ar geba ginčą baigti taikos sutartimis.
Deja, jei nepasiekiama socialinė taika, kartais teisme pasiektas taikus susitarimas nutraukiant santuoką lieka formalumu.
Gana dažnai mums tenka imtis ne tik santuokos nutraukimo, bet ir tėvų valdžios apribojimo ginčų, kylančių tėvams vengiant atlikti savo pareigas vaikams, nesirūpinant jais. Žinoma, dauguma tokių bylų dalyvių – alkoholiu piktnaudžiaujantys tėvai, kurie dažniausiai net neatvyksta į posėdžius, o procesinius dokumentus jiems pavyksta įteikti tik paskelbus paiešką per policiją.
Liūdniausia, kai net ir teisme pasirodęs iš pirmo žvilgsnio padorios išvaizdos žmogus neneigia septynerius metus nematęs vaikų, neturi jokios motyvacijos ar noro pamėginti susigrąžinti vaikus, atkurti ryšį su jais. Tuomet vienintele viltimi lieka globos suteikimas rūpestingiems giminaičiams.
Mane stebina, kad dažniausiai vaikų savijauta, jų interesai ir apsauga nuo tėvų ginčo daromos žalos labiau rūpi teismams ir vaikų teisių apsaugos specialistams, o ne jų tėvams. Net ir pakankamai uždirbančios, išsilavinusios poros teigia besirūpinančios vaikais, jų gerove, tačiau iš šalies labai gerai matosi, kad vaikai jų ginčuose lieka kažkur nuošaly, tampa keršto įrankiais. Dažniausiai su tokiomis situacijomis susiduriame bylose, kuriomis jau po ištuokos siekiama pakeisti nustatytą nepilnamečio gyvenamąją vietą, puikiai veikusią bendravimo tvarką, išlaikymo dydį ir pan. Šie atvejai parodo, kad į tokius ginčus įsivelia iš tiesų emociškai iki galo neišsiskyrę žmonės.
Net ir bylai patekus į teismą dar galima susitarti taikiai, gauti nešališko asmens pagalbą, bandyti ieškoti kompromiso ne teismo posėdžių salėje. Kaip tai padaryti? Paprašyti bylą nagrinėjančio teisėjo ją perduoti mediacijai. Vis labiau Lietuvoje populiarėjančioje teisminėje mediacijoje (beje, tai nemokama visos Lietuvos teismų paslauga) nešališkas tarpininkas (kitas teisėjas, psichologijos žinių turintis specialistas ar pan.) padeda susitarti civilinių bylų dalyviams: taip pasiekiama ne tik teisinė, bet ir socialinė taika, padaroma neįkainojama investicija į gražius šeimų narių santykius ateityje.
Kaskart nagrinėjant principingas šeimų bylas kyla klausimas: kaip teismas gali geriau nustatyti asmeninius santykius, ypač susijusius su bendravimu su vaikais, nei patys žmonės? Juk tik patys tėvai puikiai žino, kas jų vaikams geriausia, kas juos domina, kas jiems patinka, tačiau tai palieka spręsti teismui. Juk galima nusiraminti, susitarti gražiuoju ir padaryti viską dėl darnios net ir iširusios šeimos narių ateities.
Jurgita Rimeikienė yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja
