Ištraukė viską, kas dulkėjo stalčiuose
Lėšos investiciniams projektams skirtos su sąlyga – sutartys su rangovais ir tiekėjais turi būti sudarytos iki liepos 1 d., o projektai įgyvendinti dar šiemet. Vadinasi, projektai jau turėjo būti parengti iki pandemijos ir gulėti stalčiuose, laukdami sprendimų dėl finansavimo.
Peržiūrėjus sąrašą, kam skirtos lėšos, pasidarė šiek tiek nejauku. Kažkas ministerijų koridoriuose pamiršo, ką reiškia frazė „investicinis projektas“. Investicijų įstatyme paaiškinama, kad tai yra dokumentas, finansiškai, techniškai ir socialiai pagrindžiantis investavimo tikslus, įvertinantis investicijų grąžą bei kitus efektyvumo rodiklius, nurodantis projekto įgyvendinimui reikalingas lėšas bei finansavimo šaltinius ir terminus.
Vyriausybės skirtus milijonus investicijomis sunku vadinti. Lengva pastebėti, kad pinigai iškeliavo ir tokiems „projektams“, kaip pirties pastato rekonstravimui į stoginę, garažo remontui, stogo valymui, langų pakeitimui, lifto šachtos remontui ir pan. Skamba neįtikėtinai? Prašome, skaitykite ir įsitikinkite.
Tai rodo, kad buvo surinkti visi užsilikę ministerijose ir savivaldybėse projektai. Nesakau, kad nereikia atnaujinti mokyklų ar kultūros objektų, bet tai ne tie projektai, kurie Lietuvos ekonomiką gali pastatyti ant tvirtų bėgių.
Kažkas ministerijų koridoriuose pamiršo, ką reiškia frazė „investicinis projektas“.
Neturime ilgalaikio prioritetinių investicijų plano
Norėtųsi matyti visai kitokį sąrašą, kuris Lietuvai leistų ne tik paskatinti paklausą, bet dar ir padėtų sukurti sąlygas mūsų ekonomikai persiorientuoti link aukštesnės pridėtinės vertės, o tai reiškia – didesnius atlyginimus ir geresnę viešųjų paslaugų kokybę.
Vietoj to girdime iš Finansų ministerijos, kad ir toliau renkami projektai iš ministerijų. Tai rodo, kad šis procesas yra grynai biurokratinis-administracinis: skiriami milijonai, o paskui jie paskirstomi įvairiems projektams, bet nėra įvardinta aiškių valstybės prioritetų.
Pandemijos poveikiui sumažinti milijonų padalijimas atvėrė rimtą problemą. Dar kartą parodė, kad Lietuvoje neturime suplanavę, numatę rimtų investicinių projektų, kurie atitiktų ekonomikos lūkesčius ir padėtų nukreipti mūsų ekonomiką link didesnio produktyvumo, inovatyvumo ir gerovės visiems kūrimo.
Dabar yra tas metas, kai dalis Europos įmonių perkelia gamybinius pajėgumus iš Kinijos atgal į Europos Sąjungą. Turime gerą šansą prisitraukti tokias įmones, tačiau sprendimus dėl to reikia priimti jau artimiausiu metu. Niekas nelauks, kol mes paruošime gamybines patalpas, susisiekimo sprendimus ir t.t. Investicijos nueis ten, kur jau pasirengta jas priimti.
Valstybės investicijų programa – Seimo narių pageidavimų koncertas
Gerai žinoma Valstybės investicijų programa (VIP), kuri turėtų būti tas garantas, kad milijonai bus skirti valstybės augimui, šiandien didele dalimi atspindi Seimo narių norus padėti savo rinkiminėms apygardoms.
Dabar yra tas metas, kai dalis Europos įmonių perkelia gamybinius pajėgumus iš Kinijos atgal į Europos Sąjungą. Turime gerą šansą prisitraukti tokias įmones.
VIP neturėtų būti rengiama kaip iš ministerijų gautų projektų suneštinis balius ar Seimo narių pageidavimų koncertas. Programa turėtų būti orientuota į valstybės prioritetus ir nukreipta reikalingai ekonominio augimo dirvai parengti. Be tinkamos infrastruktūros niekada neprišauksime stiprių investuotojų, o ypač tokių, kurie užsiimtų inovacijomis ir naujų produktų vystymu, ne tik gamyba ar žaliavos eksportu.
Buvęs valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys pernai stebėjosi, kad VIP yra pilna „mistinių ir proginių projektų – elementarūs įsigijimai buvo priskiriami investiciniam projektui“. Turbūt ne tik jam užkliuvo už investicijoms skirtas lėšas perkami pistoletai, valtys, nario kostiumai ir kilo klausimas: kokią grąžą tai gali duoti? Tai nepateisinamas elgesys su mokesčių mokėtojų pinigais, kurių per dešimtmetį išdalinta jau daugiau kaip 10 mlrd. eurų.
Investicinių projektų biudžetai turėtų būti tvirtinami mažiausiai trims metams, o vizija dešimtmečiui. Tai, kad neturime pasirengę rimtų investicinių projektų, susiję ir su mūsų biudžeto planavimo bei tvirtinimo procesu. Vis dar tvirtiname metinius biudžeto projektus ir trimetį valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų rodiklių planą. Tačiau po metų situacija gali stipriai pasikeisti, nes planas – nėra biudžetas. Nors jau daug metų kalbame apie vidutinės trukmės biudžetą ir tai mums rekomenduoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai, vis dar neturime vidutinės trukmės arba trimečio biudžeto.
Kaunui reikia didesnės ambicijos ir aiškaus prioriteto
Jau senokai kalbame, kad Kaune turėtų formuotis inovatyvios gamybos klasteriai prioritetinėse srityse, kurie mums padėtų ne tik pritraukti ir išlaikyti investuotojus, bet ir pereiti prie didesnio produktyvumo, įdarbinti mokslininkus ir kurti pasauliui naujus produktus, ne vien juos gaminti.
Prioritetus Kaunui neblogai įvardino agentūra „Kaunas In“ – medicininės technologijos, aviacijos, informacinių ryšių technologijų, automobilių komponentų sektoriai.
Ką mums reikėtų padaryti, kad Kaunas galėtų tapti Lietuvos transformacijos į aukštųjų technologijų centrą ašimi? Pirmiausia – suvienyti Kauno aukštųjų mokyklų, verslo ir savivaldos pajėgas bei parengti tokios bendradarbiavimo platformos projektą, kurios labai svarbi dalis būtų ir investicijos į infrastruktūrą. Mums būtina sukurti inovacijų kūrimo ekosistemą – nuo mokslinių tyrimų laboratorijų, prototipavimo ir mažosios gamybos galimybių iki inkubatorių ir akseleratorių. Tik turėdami tokios platformos viziją ir pasirengę panašius projektus, galime tikėtis prisitraukti investuotojus, aukščiausio kalibro mokslininkų komandas ir kažką realaus nuveikti.
O kas įvyko dabar? Dalis Kauno įstaigų turėjo parengtus investicinius projektus, nors kai kurių iš jų negalima vadinti investiciniais ir gavo jiems finansavimą. Daugiau nei dvidešimčiai Kauno miesto kultūros, sporto, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigų Vyriausybė papildomai skyrė beveik 27 milijonus eurų iš Valstybės investicijų programos. Miestui gerai, kad milijonai ateina, tačiau apmaudu, kad nebuvo parengta tokių projektų, kurie galėtų keisti miesto veidą, jo patrauklumą aukštos pridėtinės vertės investicijoms, pritraukti mūsų šalies ir užsienio geriausius studentus.
Tiesa, daugiau kaip 1,1 mln. eurų skiriama Kauno inovacijų pramonės parko infrastruktūrai Aleksote įrengti. Nors šio pramonės parko vizija dar labai miglota, norisi tikėti, kad Aleksote buvusios aviacijos gamyklos teritorijoje iš tiesų prasidės investicijos, į teritorijos pritaikymą verslo poreikiams bus investuoti savivaldybės žadėti 5 mln. eurų.
Ko reikia, norint šalies ekonomiką pastatyti ant transformacijos bėgių?
Akivaizdu, kad Vyriausybės patvirtintos investicijų priemonės, deja, bet nepajėgs transformuoti mūsų šalies ekonomikos. Savo ruožtu TS-LKD siūlo kurti 10 mlrd. Strateginių investicijų fondą ir investuoti į prioritetinę ekonomikai infrastruktūrą, kuri padėtų užvesti aukštos pridėtinės vertės ekonomikos variklį. Tai susisiekimo ir energetikos infrastruktūra, skaitmenizavimas ir tradicinės pramonės technologinis atnaujinimas. Jeigu šios investicijos bus taiklios, tai padės pagrindus ekonomikos transformacijai įgyvendinti ir pajudėti aukštos pridėtinės vertės kryptimi, kas reiškia didesnius atlyginimus ir europietiško standarto viešąsias paslaugas.
Taip pat įgyvendinti nuoseklią paklausos skatinimo ir ekonomikos transformacijos programą, kurią sudaro – Lietuvos pasirengimas pritraukti iš Azijos ir kitų pasaulio valstybių grįžtančias įmones į ES („strategic autonomy“), tradicinės pramonės technologinis atnaujinimas, resursų koncentracija keliuose pažangiuose ekonomikos sektoriuose ir jų vystymas bei dešimties Lietuvos augimo regionų programa.
Jurgita Šiugždinienė yra Kauno m. savivaldybės tarybos narė, TS-LKD Strateginės grupės vadovė.
