Tačiau pamirštame aukštojo mokslo ateitį platesniame kontekste – šiuo metu yra kuriama pažangi Europos švietimo erdvė, iki 2025 m. ketinanti pakeisti aukštojo mokslo žaidimo taisykles.
Atidžiau pasidairyti, kur link juda aplinkinis pasaulis, išties verta. Štai praėjusių metų pabaigoje Europos Komisija (EK) pažymėjo gaires, rodančias artimiausių metų Europos švietimo ir aukštojo mokslo politikos kryptį. Esminis EK pateiktas siūlymas – iki 2025-ųjų sukurti Europos švietimo erdvę.
Komisijos vizijoje, bendra švietimo erdvė turi padėti naikinti kliūtis, vis dar trukdančias mokytis ar studijuoti bet kurioje pasirinktoje Europos Sąjungos (ES) šalyje, bei kurti naujas paskatas tokią veiklą dar labiau intensyvinti.
Prioritetas vieninga mokslo ir studijų erdvė
Mąstant apie tolesnį Europos ekonomikos augimą, žinių visuomenės plėtrą, ši iniciatyva – rimtas papildomas impulsas dar 2000 metais startavusiam Europos mokslinių tyrimų erdvės kūrimo projektui, siekiančiam suteikti platformą mokslininkams ir jauniesiems tyrėjams mokytis, dirbti kartu, vykdyti bendrus tarptautinius projektus, dalintis žiniomis ir idėjomis.
Pavyzdžiui, viena šio projekto iniciatyvų, apie kurią aktyviai diskutuojama pastaruoju metu – sukurti atvirą Europos mokslo debesį, kuriame būtų kaupiami bei tyrėjams (nesvarbu, ar jie dirba universitetuose, ar verslo, pramonės įmonėse) skirtingose šalyse lengvai prieinami įvairių mokslinių tyrimų duomenys.
Svarbios priemonės Europos švietimo erdvės vizijai įgyvendinti bus nukreiptos į mobilumo didinimą, abipusį diplomų pripažinimą, bendradarbiavimą rengiant mokymo programas, o apibendrinant – į tarptautiškumo, be kurio globaliame pasaulyje švietimas tiesiog neįmanomas, skatinimą.
Lietuva taip pat turi atlikti namų darbus. Vienas iš svarbesnių uždavinių – studijų modelio peržiūra ir perėjimas nuo dabartinio modelio o 4 m. (bakalauras) ir 2 m. (magistrantūra), prie Europoje vyraujančio modelio „3 ir 2“ (3 m. skiriami bakalauro, 2 m. – magistro studijoms).
Šis pokytis būtinas ne tik siekiant efektyviau konkuruoti dėl užsienio studentų, bet ir skatinant mūsų abiturientus rinktis studijas Lietuvoje. Be to, šis modelis didintų magistrantūros studijų (jos – būtina visapusiško išsilavinimo dedamoji) patrauklumą, kuris pastaruoju metu pastebimai kritęs.
Dar vienas šio modelio privalumas daugiau galimybių bendradarbiauti, rengiant bendras studijų programas su pažangiausiais Europos universitetais.
Studentų mainų apimtys netenkina
Jei norime, kad įsiliejimas į Europos švietimo erdvę būtų sklandus ir sėkmingas, turime investuoti į tarptautinės aplinkos, patrauklios ne tik šalies, bet ir užsienio studentams, mokslininkams ir dėstytojams, universitetuose kūrimą.
Svarbu užtikrinti, kad iš kitos šalies atvykusiam studentui universitetas galėtų pasiūlyti platų anglų kalba dėstomų programų pasirinkimą, kad jis turėtų galimybę studijuoti kartu su lietuvių studentais (o pastarieji tai priimtų ne kaip papildomą apsunkinimą, o kaip puikią galimybę patobulinti užsienio kalbos žinias, pažinti kitas kultūras), kad dėstytojai ir universitetų administracija būtų tinkamai pasirengę dirbti tarptautiškoje aplinkoje.
EK numato toliau vystyti „Erasmus+“ programą, ypač plėtojant žinių, patirties mainus energetikos, klimato kaitos, robotikos, gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos srityse. Siekiama, kad per artimiausius septynerius metus dalyvaujančių programoje jaunųjų europiečių skaičius išaugtų dvigubai.
Šiuo metu tik 10 proc. Europos studentų dalyvauja mobilumo programose – iš jų pagal „Erasmus+“ tik 5 proc. Siekiamybė, jog į šias programas įsitrauktų 20 proc. studentų, o Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono nuomone, jose turėtų dalyvauti pusė ar kone visi studentai.
Be to, prezidentas E. Makronas, palaikantis Europos universitetų tinklo kūrimą ir manantis, kad Europa turėtų turėti bent 20 vadinamųjų „Europos universitetų“, kurie išlaikytų savo autonomiją, bet būtų konkurencingesni tarptautiniu mastu, teigia, kad studentams būtina suteikti galimybę mokytis užsienyje ir mažiausiai dviem skirtingomis kalbomis.
Į pagalbą ES – mokymosi visą gyvenimą sistema
Taip pat jau kitąmet rengiamasi pristatyti elektroninę ES studento kortelę. Joje kartu su studentu į užsienio universitetą keliautų visa informacija apie jo akademinius pasiekimus, o ją turėdamas, studentas galėtų naudotis įvairiomis, su studijų procesu susijusiomis, paslaugomis (gauti mokomąją medžiagą, registruotis į studijas, naudotis biblioteka ir pan.).
Skatinti besimokančiųjų ir studijuojančiųjų judumą leis ir numatoma kurti sistema, abipusį aukštojo mokslo ir vidurinio išsilavinimo diplomų pripažinimą padarysianti ne galimybe, o visuotinai taikoma privalomybe. O štai pasitelkiant specialias ES stipendijas, rengiamasi skatinti studentus rinktis ypač reikalingas ir paklausias informatikos magistrantūros studijas.
Siūlydama glaudžiau bendradarbiauti, rengiant mokymo programas, Komisija pažymi, kad švietimo sistema turi suteikti visas šiuolaikiniame pasaulyje būtinas žinias, įgūdžius ir kompetencijas. Skaitmeninis raštingumas, mokslo, technologijų ir inžinerinės, matematikos žinios, asmeninės, socialinės kompetencijos, verslumas, kultūrinis sąmoningumas ir raiška – gebėjimai, kuriais turi pasižymėti kiekvienas Europos švietimo erdvėje besimokantis ar studijuojantis pilietis.
Be to, jis turėtų mokėti bent dvi užsienio kalbas, bent dalį studijų ar mokslo laiko praleisti užsienio šalyje, mokytis tarpdiscipliniškumą skatinančioje, šiuolaikines inovacijas ir skaitmenines mokymo technologijas taikančioje aplinkoje, o jo profesinis, asmeninis tobulėjimas negali nutrūkti vos užvėrus universiteto duris.
Turimų įgūdžių bagažas turėtų būti nuolat atnaujinamas ir pildomas – ES kelia tikslą, kad 2025 m. mokymosi visą gyvenimą sistemoje dalyvautų ketvirtadalis europiečių. Dabar šis rodiklis Sąjungoje siekia 11 proc., Lietuvoje – apie 6 proc.
Jei šiuos tikslus pavyks realizuoti, didžiausi iššūkiai, susiję su sparčia technologine pažanga, besikeičiančia darbo rinka ir jos poreikiais, senstančia visuomene, EK įsitikinimu, Europai taps nesunkiai įveikiami.
Pokyčių įgyvendinimas priklausys nuo šalių indėlio
Inicijuodama Europos švietimo erdvės kūrimą, ES žengė sveikintiną ir reikalingą žingsnį. Žinoma, siūlomų veiksmų įgyvendinimas nemaža dalimi priklausys nuo pačių šalių, nes būtent jos atsakingos už švietimo politikos formavimą ir įgyvendinimą. Tačiau neįmanoma nesutikti, kad šios tarptautiškumą skatinančios priemonės itin glaudžiai atliepia tikslus, kuriuos sau kelia visos į ateitį, konkurencingą, pažangų, kokybišką švietimą, aukštąjį mokslą orientuotos šalys.
Tokius tikslus sau keliame ir mes, tačiau norint, kad daugelyje su studijomis, mokslu susijusių sričių jau dabar gerokai priekyje žengianti Europa visiškai nedingtų iš mūsų matymo lauko, būtina didinti pagreitį ir imti veikti.
Tai – tik keli pokyčiai, kuriuos turime įgyvendinti. Dedama nemažai vilčių, kad juos atneš prasidėjusi aukštojo mokslo pertvarka, tačiau gali būti, kad jos rezultatų dar teks palūkėti, taip pat kol kas dar sunku nuspėti, ar jie tikrai bus tokie, kokių tikimės.
Vis dėlto, ilgai lūkuriuoti tikrai negalime, nes rizikuojame nespėti į vis labiau įsibėgėjantį, tarptautiškos europinės erdvės link keliaujantį taukinį. Jei pavėluosime, taip ir liksime mindžikuoti savame kieme.
Jurgita Šiugždinienė yra Kauno technologijos universiteto (KTU) l.e.p. rektorė.
