Žmogelis trumpam susimąsto: „Nors ir ne giminė, bet kaimynas neblogas – reikia padėti!“ Ir atrokuoja keletą tūkstančių eurų ilgai kauptų santaupų. Atėjus sutartam terminui kaimynas vėl paskambina, pasibėdavoja, kad užsakovai vilkina atsiskaitymus, bet jau tuoj tuoj sumokės, tai ir jis skolą gražins. Prabėga dar savaitę, paskui mėnuo, metai. Kaimynas ne tik negražina skolos, bet ir nebekelia telefono ragelio. Žmogelis pyksta, bet laukia – nors galą su galu sudurti nėra lengva, šeima nebadauja. O ir suma nėra labai didelė, dėl tokios į teismą nesikreipsi – kainuos daugiau, nei pati skola verta. Iš aplinkinių girdi, kad kaimynas neskursta – važiavo su šeima atostogauti į šiltuosius kraštus, nusipirko naują automobilį, bet skolos negražina.
Ir tada užklumpa nelaimė – reikia vaistų, jie brangūs, kiekvienas centas gyvybės svarstykles gali nulemti į vieną ar kitą pusę. Žmogelis prisimena kaimynui paskolintus pinigus ir telefone surenka jo numerį. Tas pakelia ragelį ir, išgirdęs žmogelio pasakojimą, ramiausiai atšauna: „Atleisk, seni, negaliu padėti. Pinigų neturiu. Suprantu, kad tau sunku, bet kaip nors išsisuksi.“ Ir padeda ragelį.
Lieka žmogelis tarsi skuduru per veidą gavęs. Dėl pinigų galbūt taip ir nesisielotų, bet nelaimės akivaizdoje pojūčiai paaštrėję, tad prisiekia sau niekada kaimynui apgaulės neatleisti.
Sutikite, kaimynas – kiaulė, apgavo vidury baltos dienos. Su tokiu nenorėtumėte turėti nieko bendro, juo labiau, kaip sakoma į žvalgybą tikrai neitumėte.
Deja, turiu jums naujieną – tas nesąžiningas kaimynas esame mes, lietuviai. Kažkada pasirašėme susitarimą su Lenkija ir pažadėjome įteisinti lenkiškų originalių pavardžių rašymą, bet savo žodžio netesėjome. Deja, visa ši istorija dar sutapo su prezidento Lecho Kaczynskio žūtimi Smolenske. Po jos lenkai ypač jautriai reagavo į Seime atmestą įstatymo projektą. Nuo to karto mūsų santykiai tokie, kaip ir to žmogelio su kaimynu. Tik blogiečiai esame mes.
Vis dėlto, turime istorinį šansą skolą grąžinti – Seime pateikti net du įstatymo projektai, siūlantys įteisinti w, q, x rašybą oficialiuose Lietuvos dokumentuose. Vienam iš jų pritaria net 70 parlamentarų, tarp jų ir aš. Esame atvira, demokratinė, drįstu tikėtis, europietiška valstybė, kurioje per amžius buvo gerbiamos tautinės mažumos, suvaidinusios svarbų vaidmenį mūsų šalies istorijoje. Prisiminkime Kunigaikštį Gediminą ir jo kvietimą kitų tautų atstovams gyventi Lietuvoje. Prezidentas Antanas Smetona taip pat įteisino originalių pavardžių rašymą, ką įrodo šis 1938-ųjų „Valstybės žinių“ numeris.
Deja, vis dar skamba protesto balsai, bijantys, kad tos trys raidės – tik ledkalnio viršūnė. Neva, tuoj lenkai ims reikalauti pakeisti vietovardžių rašymą, vėliau – pripažinti jų kalbą valstybine ir t.t. Keliama tokia isterija, tarsi tos trys raidės kėsinasi sugriauti mūsų valstybę, sunaikinti gimtąją kalbą ir tautiškumą. Gerbiamieji, leiskite paklausti: kokia esame tauta, jei bijome trijų raidžių! Dabar labai garsiai kalbama apie tai, kad draudimai problemų neišsprendžia. Kodėl šią tiesą taikome tik tada, kai mums patogu?
Būkime stiprūs, ryžtingi ir geri kaimynai. Grąžinkime skolą ir gyvenkime toliau aukštai iškelta galva.
Justas Džiugelis yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime narys, Žmogaus teisių komiteto narys
