Prie derybų stalo sėdasi verslas, kurio pagrindinės dedamosios – laikas ir pinigai bei žmonės iš pažeidžiamų socialinių grupių, ilgai buvę „nematomi“ visuomenėje. Dėl to jų kompetencijomis abejojama, ir, dažnai klaidingai apsidraudžiant, jie pašalinami iš konkurencinės kovos, į ją dar neįsitraukę.
Valstybei šiuo atveju tenka tam tikras tarpininko ir investuotojo vaidmuo: bent iš dalies suvienodinant starto pozicijas darbo ieškantiems bei suteikiant trumpalaikę paramą verslui – tiek, kiek vidutiniškai užtruktų darbo vietos pritaikymas kartu su potencialaus darbuotojo bandomuoju laikotarpiu.
Iki šiol tai buvo išskirtinai socialinių įmonių prerogatyva. Bet susidarė paradoksali situacija: 2021 m. atviroje darbo rinkoje bendras dirbančiųjų žmonių su negalia skaičius siekė 40 tūkstančių, socialinėse įmonėse – tik kiek daugiau nei 4,5 tūkstančiai. Tuo tarpu valstybės pagalba socialinėms įmonėms – kone penkiskart didesnė nei integracijai į atvirą darbo rinką: 2020-ųjų duomenimis, apie 24 mln prieš 5 mln eurų.
Tad, šių įmonių reforma buvo vienas prioritetinių mano pirmosios kadencijos 2016-aisiais klausimų, ir tai, kad projektas atsidūrė dabartinės Vyriausybės programoje, didžia dalimi yra kartu su manimi dirbusių žmonių nuopelnas.
Socialinės įmonės, įvardijančios save kaip saugų užutekį „saviems tarp savų“, tik didina socialinę atskirtį. Tuo tarpu naujasis projektas yra apie valstybės finansų perskirstymą: remiamas ne įmonės statusas, o krepšelio principu veikianti kompleksinė finansinė parama, einanti paskui žmogų. Taip galiausiai būtų užtikrinta pasirinkimo laisvė darbuotojui, paskata verslui ir, kas ypač svarbu – ugdoma socialiai atsakinga visuomenė.
Nedovanotina, kad deklaruojanti lygias galimybes ir socialinį integralumą, Lietuva iki šiol nesiekia net vidurkio tarp ES dirbančių žmonių su negalia, nepaisant SADM atlikto tyrimo, kad tokie darbuotojai – vieni lojaliausių rinkoje.
Todėl, socialinių įmonių reforma pasitarnautų ir įgyvendinant JT Neįgaliųjų konvenciją bei Nacionalinį pažangos planą 2021-2030: tikėtina, kad iš dabar dirbančių kiek daugiau nei ketvirtadalio darbingo amžiaus neįgaliųjų, 2030 metais siektų 47 procentus.
Politika yra kompromisų menas, ir turime iš karto susitarti, kad vieno, visus tenkinančio, sprendimo čia nebus.
Tačiau, apibendrinant, valstybės pareiga yra sukurti mechanizmus, kad bet kuris darbdavys būtų suinteresuotas priimti, o žmogus su negalia – motyvuotas ateiti ir likti darbo rinkoje. Naujoji LR Vyriausybės socialinių įmonių reforma galėtų būti toks kompromisas. Tereikia atkelti užkardą.