Nepaisant visko, ką esu patyręs, vis dar manau, kad šis laikotarpis buvo sunkiausias mano gyvenime. Ir kalta dėl to buvo ne liga ar pirmoji nelaiminga meilė, o vienatvė. Gyvenau su tėvais ir seneliais, į namus nuolat atvažiuodavo giminės, užsukdavo kaimynai, tačiau jaučiausi įkalintas tarp keturių sienų. Beprotiškai trūko draugų. Jei vasarą dar kartu leisdavome laiką, tai, prasidėjus mokslo metams, jie ir toliau bendraudavo mokykloje, o aš likdavau namuose.
Oficialiai priklausiau Tuskulėnų mokyklai, tačiau realiai nesu joje buvęs nė vieno karto. Mokytojos kelis kartus per savaitę atvažiuodavo į mūsų namus, tiksliau tėvas su savo sena Audi jas atveždavo ir po pamokos išveždavo. Tik kartą auklėtoja buvo suorganizavusi klasiokus atvažiuoti manęs aplankyti. Atvažiavo du. Tai buvo pirmasis ir vienintelis mūsų susitikimas.
Vienatvė lydėjo metų metus. Kuo buvau vyresnis, tuo aiškiau suvokiau, kad daugiau taip gyventi nenoriu. O kur galėjau eiti, jei net mokykla, regis, vienintelė vieta, kur vaikai varu varomi, nenori manęs priimti? Gyvenimas atrodė beprasmis.
Pamenu, kruopščiai apgalvojau visus tuo metu man žinomus būdus, kaip galėčiau pasitraukti iš gyvenimo ir pasirinkau vienintelį prieinamą ratuotam penkiolikmečiui. Matyt, per dažnai pradėjau sukiotis aplink namų kieme buvusį tvenkinį, nes vieną dieną mama pasisodino mane priešais ir rimtai pasikalbėjome. Padėjo – ji įkvėpė ne gailėtis savęs, o veikti ir ši pamoka tapo mano gyvenimo leitmotyvu.
Jau visai netrukus mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai: susiradau profesinės reabilitacijos kursus, juos ne tik baigiau, bet ir gavau darbą – mokiau vyresnio amžiaus žmones kompiuterinio raštingumo. Paskui įkūriau verslą, pradėjau savarankišką gyvenimą su visais jo džiaugsmais ir atsakomybėmis. Vis dėlto, vaikystės patirtis visą laiką lydėjo. Ypač nemalonūs jausmai grįždavo rugsėjo 1-ąją, kai gatves užplūsdavo gėlėmis nešini vaikai ir mokytojai. Turėjau kažko imtis.
Pradžiai atlikau tyrimą – paskambinau į septynias Vilniaus mokyklas ir, apsimetęs, kad esu raumenų atrofija sergančio vaiko tėvas, prašiau, kad mano vaiką priimtų mokytis. Nė viena, Karlai, NĖ VIENA mokykla nesutiko. Buvo baisu net pagalvoti, kiek tokių nurašytų vaikų, kaip aš, yra įkalinti tarp keturių sienų ir nebemato prasmės gyventi.
Iš pradžių kilo mintis steigti savo mokyklą, kurioje, pagal skandinavišką pavyzdį, būtų skiriamas dėmesys kiekvienam vaikui. Po kurio laiko supratau, kad viena mokykla situacijos nepakeis, reikėjo didesnių pokyčių. Taip sutapo, kad gavau pasiūlymą kandidatuoti į Seimą ir sutikau, nes atsivėrė reali galimybė keisti situaciją.
Buvau nepatyręs optimistas, tikėjausi, kad mano entuziazmo ir žmonių empatijos pakaks, kad viskas pasikeistų iš esmės. Nebuvo taip paprasta ir laiko užtruko kur kas daugiau, bet per beveik dvi Seimo kadencijas šį tikslą įgyvendinau. Pirmadienį – pirma rugsėjo 1-oji (ok, realiai 2-oji, bet kažkaip neskamba), kai mokyklos nebegalės ignoruoti „nepatogių” vaikų ir dėl to velniškai džiaugiuosi. Nebegalės, bet ar neignoruos?
Lietuvos mokslo laimėjimai verčia didžiuotis: švytime aukštųjų technologijų srityse, karpome genus žirklėmis, mūsų tautiečių išradimus kiekvieną dieną naudoja NASA besitreniruojantys astronautai.
Tuo pačiu metu Lietuvoje tūkstančiams vaikų, turinčių negalią, net įsigaliojant įtraukiojo švietimo įstatymui, vis dar nesuteikiama galimybė rinktis kur mokytis ir pasiūloma likti… namuose.
Tuo pačiu metu Vilniaus gatvėse kavą Išsinešimui gurkšnoja jaunimas, kuris save priskiria New Nordics (kontekstui, supraskit, kad mes jau gyvename kaip Skandinavijoje). Tačiau vytis galime ekonomiškai, bet žmogaus orumo suvokime mes vis dar esam dugne. Įtraukusis švietimas Skandinavijoje yra nuo 1960-ųjų. Tais metais Šveicarijoje moterys net neturėjo teisės balsuoti. Pas mus viena moteris iš Širvintų jaučia galinti spręsti kur ir kaip turi mokytis vaikai.
Mokyklos įtraukiajam ugdymui ruošėsi ketverius metus, tačiau ne visos atliko savo namų darbus. Esu dėkingas toms, kurios jau rūpinasi šalies vaikų gerove ir jų pamatinėmis teisėmis bei griauna švietimo laiptus į ateitį. Laiptus, esančius ne tik kelyje, bet ir galvose.
Aš svajoju, kad visi vaikai galėtų mokytis ten, kur nori. Kad tėvai būtų ramūs, kad jų atžaloms buvo suteiktas geriausias įmanomas išsilavinimas, kurį gali garantuoti valstybė. Net jei pasirinks patys mokytis namuose, tai noriu, kad jie žinotų turintis galimybę rinktis, nes tik tai yra laisvė.
Su artėjančia rugsėjo 1-ąją visus ir visas!
