Žinoma, neturiu jokių iliuzijų, kad esu minimas geruoju, juk kone kasdien gaunu piktų laiškų, kaltinančių, kad pasiekiau savo tikslą – naudodamasis žmonių suteikta valdžia griaunu Lietuvą. Faktas, kad laiškai plaukia iš kelių suinteresuotų žmonių šiuo atveju nereikšmingas.
Klystate manydami, kad rašau norėdamas apsiginti. Jei galėčiau, atsistočiau ir, pridėjęs ranką prie širdies, sušukčiau: „Taip, aš griaunu Lietuvą!“ Tą jos dalį, kurioje milijonai eurų garantuoja patogų gyvenimą saujelei žmonių, o kiti tiesiog lieka užribyje.
Šiuo metu apie 7 000 neįgaliųjų dirba socialinėse įmonėse ir net 40 000 (!) šio statuso neturinčiose bendrovėse. Nežinau, kaip jums, man tai neatrodo normalu.
Savo žodžius pagrįsiu faktais. Šiuo metu apie 7 000 neįgaliųjų dirba socialinėse įmonėse ir net 40 000 (!) šio statuso neturinčiose bendrovėse. Nežinau, kaip jums, man tai neatrodo normalu.
Nepaprastai džiaugiuosi, kad tiems septyniems tūkstančiams neįgaliųjų darbdaviai pritaikė sąlygas darbo vietoms, nors kai kuriais atvejais drįsčiau tuo abejoti. Šiaip ar taip šie žmonės dirba, o tai reiškia, kad nesėdi užsidarę tarp keturių sienų, bendrauja, integruojasi į visuomenę, susiranda draugų. Iš savo patirties žinau, kaip tai svarbu. Kažkada dar būdamas paauglys ir negalėdamas lankyti mokyklos buvau priverstas sėdėti namuose. Nepaisant didžiulės mane supusių artimųjų meilės, ėmiau galvoti apie savižudybę, nes stebėti, kaip už lango verda gyvenimas ir neturėti galimybės pačiam tapti jo dalimi, yra labai baisu. Išgelbėjo... darbas, kurį susiradau.
Tačiau kuo nusikalto tie keturiasdešimt tūkstančių?! Ir tie kiti, kurie galbūt negali susirasti darbo, nes darbdaviai nenori, o gal ir negali skirti lėšų neįgaliojo darbo vietos įrengimui? Mano tikslas – padėti sukurti tokį modelį, kuris skatintų verslą tapti socialiai atsakingu, o įmonių vadovai norėtų darbinti ne tik neįgaliuosius, bet ir kitus socialiai pažeidžiamoms grupėms priklausančius žmones. To pasiekti galima pinigus skiriant ne įmonei, o pačiam žmogui.
Žinia, nuo idėjos iki realaus rezultato – ilgas kelias, bet pusę jo jau nuėjome ir nežadame nuleisti rankų.
Beje, tų septynių tūkstančių socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų gyvenimas turėtų nepasikeisti. Mat iki Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pradėjusios veikti įmonės šio statuso nepraras. Nebent paaiškės, kad informacija, pateikta paraiškose gauti valstybės pagalbą, gali būti neteisinga. Šiuo atveju, kaip sakoma sorry, apgavikų niekas nepasigailės. Nes tą dalį Lietuvos, kurioje jie nebaudžiami tarpo, mes su bendraminčiais sugriausime. Ir sukursime tokią Lietuvą, kurioje kiekvienas norintis galės įgyvendinti savo siekius ir svajones.
Justas Džiugelis yra Seimo narys
