Mano supratimu, dvigubos pilietybės tema vis dėl to yra klausimas, kuris reikalauja didesnio atsakingumo ir nuodugnumo siekiant informuoti žmones bei suformuoti viešąją nuomonę. Šiuo komentaru tikiuosi pateikti kiek platesnį vaizdą į šio referendumo aplinkybes ir detales ir paskatinti visus jungtis į atviresnę diskusiją apie dvigubą pilietybę.
Referendumo klausimo formuluotės problematika
Visų pirma, reikia aiškiai apibrėžti dėl ko bus balsuojama gegužę vykstančiame referendume. Nepaisant to, kad Seimas yra oficialiai priėmęs nutarimą, kad įvyks privalomasis referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, viešoje erdvėje dažniau visgi yra linksniuojamas dvigubos pilietybės terminas. Ar yra skirtumų tarp šių dviejų frazių ir apie ką gi vis dėl to eina kalba referendumo klausimo formuluotėje?
Dabartinis nutarimas siekia pakeisti Konstitucijos 12 straipsnio tekstą į: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis [pilietybės] įstatymas.“
Ką mums suponuoja tokia įstatymo formuluotė? Priėmus siūlomą konstitucinę pataisą Lietuvoje būtų įteisinamas sąlyginis pilietybės išlaikymo mechanizmas. Svarbu iš anksto pabrėžti, kad ši referendumo klausimo formuluotė neturi nieko bendro su visuotinės dvigubos pilietybės suteikimu, tačiau nusako situacinę išlygą, kuri leistų išlaikyti Lietuvos pilietybę bei de facto suteiktų galimybę išimties tvarka, įgyti dvigubą pilietybę.
Pasižiūrėję giliau galime pamatyti, kad Lietuvoje jau yra pripažįstama tam tikros formos dviguba pilietybė. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnis apibrėžia dešimt situacijų, kada „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis“ (pvz., sovietmečio tremtiniai bei savanoriškai pasitraukę piliečiai ir jų palikuonys; Lietuvai nusipelnę žmonės, pabėgėliai). Po šia išimtimi patenkantys žmonės turi teisę įgyti Lietuvos pilietybę neatsisakant sąsajų su kita valstybe. Dėl to, kiek atidžiau pasižiūrėjus į šią diskusiją, būtų galima teigti, kad ši Konstitucijos pataisos formuluotė paprasčiausiai išplečia dvigubos pilietybės išimties tvarka suteikimo reglamentą.
Viešojo diskurso problemos
Įvertinus ir apžvelgiant viešojoje erdvėje vyraujančias nuomones bei vystomus naratyvus, išryškėja kelios esminės problemos, kurios neleidžia sukurti bei puoselėti konstruktyvios diskusijos Lietuvoje.
Analizuojant išeivijos teikiamus argumentus už pilietybės išsaugojimą, didžiausia yda slypi ne pačioje argumentų logikoje ar prielaidose, bet jų pateikimo formoje bei stiliuje, dėl ko stipriai nukenčia jų pasiekiamumas. Dauguma atveju, užsienyje gyvenantys Lietuvoje daugiausiai remiasi savo asmeninėmis istorijomis bei padėtimis, ir grindžia dvigubos pilietybės būtinybę tik iš individualios pusės (integracija gyvenamoje šalyje, mišrių šeimų vaikai ir pan.). Asmeninės istorijos visada suteikia papildomo svorio argumentui, bet šiame kontekste, vargu ar tai bus lemiamas svertas.
Nepaisant to, kad šie argumentai yra visiškai pagrįsti bei suprantami, per daug akcentuojant asmeninę naudą dvigubos pilietybės šalininkai tuo pačiu metu lengvai sukuria erdvę oponuojančiai stovyklai pateikti priešingą naratyvą, kuris remiasi tuo, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai žiūri į pilietybę savanaudiškai, kaip į paprasčiausią instrumentą leidžiantį įgyti tam tikrų privilegijų ar patogumų.
Vietoje to, kad kalbėtume apie savo gyvenimo gerinimą ar savo individualias problemas, Lietuvos išeiviai, tiek Lietuvoje gyvenantis dvigubos pilietybės šalininkai turėtų daugiau kreipti dėmesį į kolektyvinės naudos išryškinimą svarbą. Norint sukurti pozityvų bei visas puses jungiantį naratyvą yra ypač svarbu akcentuoti ne vien individualią naudą žmonėms ar pabrėžti emocinį išeivijos ryšį, tačiau labiau orientuotis į argumentus, kurie išryškintų abipusę nauda tiek Lietuvoje gyvenantiems piliečiams, tiek išeivijos lietuviams, tiek Lietuvai, kaip šaliai. Neužtenka pasiskųsti, kad dabartinė įstatyminė santvarka neleidžia įgyvendinti karjeros siekių – vietoje to, reikia pabrėžti, kodėl sėkmingesnė bei paprastesnė asmens integracija gali būti naudinga visai Lietuvai.
Asmeninės istorijos visada suteikia papildomo svorio argumentui, bet šiame kontekste, vargu ar tai bus lemiamas svertas.
Prancūzijos ir Danijos lietuvių jaunimo sąjungų atliktoje apklausos rezultatuose ne vieną kartą šmėžavo nuomonė, kad dvigubos pilietybės suteikimas yra pataikavimas emigrantais (kai kur netgi buvo sulyginama išdavystei Lietuvai). Tai dar kartą parodo, kad nesugebėjimas plačiau kontekstualizuoti pilietybės išsaugojimo naudą Lietuvai sukuria dirbtinę priešpriešą bei atskirą tarp užsienyje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių. Nesugebant atsakingai pabrėžti bendrą naudą vėlgi yra lengvai leidžiama sukurti piliečių nelygybės naratyvą.
Antra, abi pusės yra linkusios į kategoriškumus savo diskusijoje. Dvigubos pilietybės šalininkai turi tendencija teigti, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai yra tikri patriotai, kai tuo tarpu priešingoje stovykloje dominuoja prielaida, kad visi savanoriškai Lietuvą palikę piliečiai išvažiuoja tik dėl asmeninės naudos ir dažniausiai nesieja savo ateities su Lietuva.
Iš principo, nebūčiau linkęs teigti, kad yra pagrindo skirstyti žmones ir jų motyvus į tokius abstrakčius ir neapibrėžtus blokus. Reikia pripažinti, kad tiek išeivijoje, tiek pačioje Lietuvoje galima atrasti žmones, kurie myli Tėvynę brangiau nei bet ką kitką gyvenime, ir žmonių, kurių kiekvienas žingsnis yra paremtas tik individualia nauda, o asmeninis ryšis su valstybe yra nusakomas tik pačiu faktu, kad asmuo yra gimęs Lietuvoje ir laiko tos šalies pasą.
Visada yra džiugu pasidalinti istorijomis, kaip už Atlanto gyvenančios antros, trečios kartos Lietuvių bendruomenės išlaiko savo lietuvybę bei puoselėja kultūrinį ir tautinį paveldą. Tačiau, per daug dažnai yra bandoma įteigti, kad tai yra pagrindinis „patriotiškumo“ išraiškos būdas. Tokiu būdu vėlgi yra kuriama priešprieša, pagal kurią yra bandoma įrodyti, kad užsienio lietuviai yra netgi labiau atsidavę Lietuvai nei Lietuvoje gyvenantys „pasyvūs“ piliečiai. Nėra būtinybės visada paraleliai gretinti tapatybės sampratą su pilietybe.
Požiūris į patriotiškumą ir lojalumą valstybei
Pati patriotiškumo samprata neturėtų būti suvokiama vientisai. Yra šimtai skirtingų būdų prisidėti prie Lietuvos gėrovės, ir tai galima daryti, tiek būnant Lietuvoje, tiek užsienyje.
Galbūt žmogus ir nėra mintinai išmokęs tradicinių sutartinių, tačiau gyvendamas užsienyje jis skleidžia žinią apie Lietuvą bei kviečia draugus bei pažįstamus atvykti į Lietuvą ir tokiu būdu stiprinant Lietuvos turizmo sektorių. Galbūt žmogus ir nemoka Lietuvoje mokesčių ir tokiu būdu pasunkina mokestinę naštą darbingo amžiaus žmonėms Lietuvoje, tačiau galbūt jis atves savo užsienyje sukurtą verslą ar įmonę į Lietuvą ir gerins Lietuvos ekonominę gerovę kurdamas naujas darbo vietas bei pritraukdamas daugiau užsienio investicijų.
Nėra būtinybės visada paraleliai gretinti tapatybės sampratą su pilietybe.
Patriotiškumas ir lojalumas Tėvynei nėra pamatuojamas, ir ne visada gali būti palyginamas. Kiekvieno žmogaus ryšys su valstybe yra subjektyvus ir išskirtinis, ir tai nėra tiesiogiai susiję su žmogaus sprendimu išvažiuoti gyventi į užsienį. Dvigubos pilietybės idėja iš esmės atsieja pilietybę nuo žmogaus gyvenamosios vietos ir dalinai griauna tradicinį tautinės valstybės sampratą, pagal kurią valstybė yra griežtai apibrėžiama kaip teritorinis vienetas su tiksliai nusakoma populiacija, kuri dalinasi bendra istorija bei kultūra.
Taip, daugeliu atveju, antros pilietybės įgijimas yra siejamas su integracijos šalyje klausimu. Tačiau tai nereiškia, kad antra pilietybė silpnina žmogaus emocinį ryšį su valstybe ar lojalumą bei atsidavimą jai. Nebent yra konkretus konfliktas dėl skirtingų šalių teisinių normų, teisių ir pareigų, vienos valstybės pilietybė neturėtų būti laikoma nesuderinama su kitomis pilietybėmis ar, tuo pačiu, su kitomis tapatybėmis.
Dažnai yra keliamas šurmulys dėl neva daugiau atsirandančių teisinių neaiškumų bei piktnaudžiavimų liberalizuojant dvigubos pilietybės tvarką. Nors ir, pačios diskusijos kėlimas yra labai svarbus, esant dabartinei referendumo formuluotei bendros pareigybės nesikeičia. Lietuvos pilietis įgydamas kitos valstybės pilietybės (ir neprarasdamas Lietuvos pilietybės) neįgyja ir nepraranda jokių papildomų pareigų Lietuvos valstybės atžvilgiu. Problema gali iškilti tik dėl galimo pareigybių konflikto tarp dviejų skirtingų šalių.
Vienas dažniausiai linksniuojamų pavyzdžių yra karinės prievolės klausimas. Tenka sutikti, kad iš pirmo žvilgsnio lojalumo konfliktas yra akivaizdus, tačiau žinant tai, kad dvigubą pilietybę įgiję piliečiai bus iš draugiškai nusiteikusių NATO valstybių, šis aspektas turėtų būtų mažiau aktualus. Daugelis valstybių (ypač ES narės) yra pasirašiusios dvišalius susitarimus, pagal kuriuos dvigubą pilietybę turintis žmogus pats apsisprendžia, kurioje valstybėje atliks karinę tarnybą.
Kitos valstybės yra įdiegusios kontrolės mechanizmus, kuriais siekiama išvengti piktnaudžiavimo ar nelojalumo problemų. Galimos priemonės įtraukia baudžiamąją atsakomybę už įrodytus karinės prievolės vengimo atvejus, draudimą dvigubą pilietybę turintiems piliečiams dirbti kariuomenėje, arba paprasčiausi atimant pilietybę, jei žmogus pasirenka tarnauti priešiškos šalies kariuomenėje. Šių priemonių griežtumas skiriasi, bet tai tik parodo, kad galimų instrumentų yra ne vienas ir ne du. Viskas tėra įstatymų leidėjų susitarimo reikalas.
Kartu verta pripažinti, kad pats lojalumas nėra suprantamas visų vienodai ir į jį tikrai nereikėtų žiūrėti siaurai, kaip turintį tik vieną išreiškimo būdą. Pavyzdžiu, Šveicarijoje atlikti tyrimai rodo, kad žmogaus lojalumas bei politinis aktyvumas nėra tiesiogiai susijęs su tuo, ar individas turi dvi pilietybes, ar ne1. Įdomu tai, jog dvigubą pilietybę turinčių žmonių atveju, transnacionaliniai lojalumai skirtingoms valstybėms ne tik gali sąveikauti kartu, bet ir vienas kitą stiprinti ir papildyti.
Ką tai reiškia? Kad lengvesnė integracija bei sukuriamas ryšys su gyvenamąja vieta suteikia pasitikėjimo vystant glaudesnius ryšius ir su namų valstybe. Sėkmingas įsitraukimas į reziduojamos šalies politinį gyvenimą ir tapimas tos šalies visaverčiu piliečiu sukuria teigiamą poveikį skatinant žmogų būti labiau įsitraukusį į namų šalies visuomeninį gyvenimą. Ar tai būtų aktyvesnis dalyvavimas (ir kitų skatinimas dalyvauti) rinkimuose, siekis būti labiau informuotam apie politiką, peticijų teikimas, ar visuomeninių organizacijų rėmimas, šie procesai vyksta didesniu dažniu esant glaudesniems transnacionaliniams ryšiams.
Keli kritikai buvo pareiškę, kad dviguba pilietybė kartu gali sukurti situacijas, kai atsiranda lojalumo skirtingoms valstybėms priešprieša. Kaip pavyzdys yra pateikiamas „Nord Stream“ dujotiekio atvejis, kai tariamai Vokietijos parlamente dirbantis dvigubą pilietybę turintis Lietuvos pilietis pasisakytų už šį projektą ir taip pažeistų Lietuvos nacionalinius interesus. Nežiūrint į tai, kad tokios situacijos tikimybė tikrai yra reali nemanau, kad tokie kraštutiniai pavyzdžiai turėtų būti kertiniai argumentai diskusijose dėl dvigubos pilietybės.
Didėjančio lojalumo efektas yra pastebimas tik tų žmonių atveju, kurie dar iki dvigubos pilietybės įgijimo (ar emigravimo į kitą šalį) laikė save patriotais bei kurie bent minimaliai domėjosi namų šalies politinių gyvenimu.
Tačiau, į tą patį argumentai labai lengvai galima pasižiūrėti ir iš kitos pusės. Tas pats pilietis kaip tik būdamas Lietuvos piliečiu gali atstovauti Lietuvos interesus siekdamas įtikinti vietos valdžios atstovus, kad „Nord Stream“ projektas prieštarauja Vokietijos interesams ir jos užsienio politikos tikslams. Toks Lietuvos interesų (ne)tiesioginis atstovavimas nėra tiesiog susijęs su asmens pilietybe. Turim ne vieną ir ne du pavyzdžius kaip lietuviškų šaknų turintys asmenys remia Lietuvos interesus verslo aplinkoje ar tarptautinėse organizacijose. Lojalumas neatsiranda iš žmogaus teisinio santykio su valstybe, bet susiformuoja iš pačio asmens ugdomo emocinio ryšio su valstybe.
Tyrimų išvadose buvo pabrėžta ir viena svarbi išlyga. Didėjančio lojalumo efektas yra pastebimas tik tų žmonių atveju, kurie dar iki dvigubos pilietybės įgijimo (ar emigravimo į kitą šalį) laikė save patriotais bei kurie bent minimaliai domėjosi namų šalies politinių gyvenimu2. Tai parodo, kad lojalumo ir galimo didėjančio pilietiškumo atveju, dvigubos pilietybės platinimas, ko gero, turėtų gana ribotą poveikį, ypač žinant labai žemus užsienyje gyvenančių lietuvių balsavimo rinkimuose skaičius.
Tačiau, ar tai turėtų atgrasyti nuo pilietybės išsaugojimo tvarkos įteisinimo? Manyčiau, kad ne, kadangi potenciali nauda yra vis tiek didesnė nei galimos neigiamos pasekmės. Daug kas priklauso nuo pačių mūsų, užsienyje gyvenančių lietuvių. O galimybė įgyti dvigubą pilietybę kaip tik įgalintų aktyvius užsienio lietuvius intensyviau glaudinti ryšius su vietinėmis lietuvių bendruomenėms bei įsitraukti į Lietuvos gyvenimą ir toliau skatinti globalios Lietuvos idėją.
Ir reikia nepamiršti, kad emigrantų bendruomenės taip pat užsiima svarbiu advokatavimo ir lobizmo darbu reziduojamosiose valstybėse siekiant įgyti daugiau užsienio šalių paramos bei įtakojant jų ekonomikos ir saugumo politiką Lietuvos atžvilgiu, ir užtikrinant geresnį elgesį su Lietuvos emigrantais. Politinių teisių išplėtimas įteisinant pilietybės išsaugojimą leidžia išlaikyti šį tvarų ryšį ir sustiprina bendradarbiavimą tarp priimančiųjų ir siunčiančiųjų valstybių.
Ekonomika
Kitas stipriai rezonuojantis argumentas yra galima pilietybės išsaugojimo tvarkos įteisinimo ekonominė nauda. Lietuvos atveju, vienas svariausių apčiuopiamų argumentų iliustruojančių išeivijos naudą Lietuvai yra finansinės perlaidos. 2017 metais į Lietuvą atėjusios išeivijos perlaidos siekė net 1,1 milijardo eurų3. Ši suma yra netgi didesnė negu metinės Europos Sąjungos skiriamos struktūrinių fondų lėšos Lietuvos ekonomikai bei jos infrastruktūrai. Dėl to, perlaidų svarba Lietuvai yra tikrai neginčijama.
Nepaisant to, kad nėra išsamios statistikos kaip perlaidos yra investuojamos Lietuvoje, globalinės tendencijos rodo, kad jos dažniausiai yra panaudojamos skatinant naujas investicijas į nekilnojamąjį turtą, verslą, žemdirbystės rinką bei technologijų perdavimą4. Skirtingai nei tradicinės tiesioginės užsienio investicijos, perlaidos dažniausiai yra anticiklines, o tai padeda sumažinti galimus krizės padarinius vietinėje ekonomikoje. Taip pat, perlaidos skatina privataus vartojimo augimą ir sumažina spaudimą valstybės biudžetui, kas yra ypač svarbu žinant blogėjančią Lietuvos demografinę situaciją.
Kaip šiuo atveju pasitarnautų pilietybės išsaugojimo įteisinimas? Studijos rodo, kad dviguba pilietybė padidina bendrą perlaidų sumą tų žmonių, kurie jau reguliariai siunčia pinigus į savo namų valstybes. Tai yra grindžiama prielaida, kad įgijus gyvenamosios šalies pilietybę žmogus gali lengviau integruotis toje valstybėje bei jos darbo rinkoje, kas sugeneruoja daugiau pajamų ir leidžia skirti didesnę sumą perlaidoms.
Daugelio valstybių atžvilgiu, tam tikros formos dvigubos pilietybės įteisinimas yra būtent interpretuojamas, kaip sėkmingas išeivijos žmogiškojo bei fizinio kapitalo sutelkimas. Tas pats tyrimas teigia, kad dviguba pilietybė 10 proc. padidina tikimybę, kad emigrantas siųs perlaidas namo. Kai kurių šalių atveju, šis pokytis gali reikšti, kad bendras perlaidų kiekis padvigubės ar net patrigubės (tačiau verta pabrėžti, kad šie atvejai yra daugiau susiejami su mažiau išsivysčiusiomis ekonomikomis). Žinant Lietuvos ekonomines prognozes (didėjanti mokestine našta ir senstanti visuomenė), perlaidos gali būti bene kertinis ekonomikos „amortizatorius“.
Bendra diskusija neturėti remtis tik tuo ar dviguba pilietybė yra gerai ar blogai.
Pirminiai tyrimai taip pat rodo, kad tam tikros dvigubos pilietybės įteisinimas gali turėti teigiamos įtakos skatinant grįžtamąją migraciją. Įsižiūrėjus į daugumos valstybių praktiką, statistika suponuoja, kad šalių, kurios suteikia piliečiams galimybė įgyti dvigubą pilietybę, emigrantai trimis procentais daugiau grįžta į savo namų valstybę nei tų valstybių išeivija, kurioms nėra suteikta galimybė pasinaudoti šia išlyga5. Šis efektas yra daugiausiai nulemtas to, kad dviguba pilietybė sumažina biurokratinius bei logistinius klausimus siekiant grįžti į namų valstybę ir siunčia svarbų signalą išeivijai, kad emigrantų pritraukimas namo yra vienas iš kertinių valstybės interesų.
Taip, tenka pripažinti, kad šie trys procentai tikrai nėra daug ir tai nėra labiausiai įtikinantis skaičius. Ne, dviguba pilietybė nėra garantas, kad užsienyje gyvenantys lietuviai staiga ims masiškai grįžti namo. Tačiau, pilietybės išsaugojimo tvarkos įteisinimas būtų vienas iš svaresnių instrumentų siekiant skatinti išeivijos lietuvius grįžti namo, arba bent jau išlaikyti ir stiprinti jų emocinius bei fizinius santykius su Tėvyne.
Bendra diskusija neturėti remtis tik tuo ar dviguba pilietybė yra gerai ar blogai. Joje turėtų būti vengiama kategoriškų nusistatymų apie pilietybės svarbą ir sampratą. Verčiau reikėtų išanalizuoti visas supančias detales ir paprasčiausiai apsispręsti ar dvigubos pilietybės galima nauda bei potencialas yra didesnis ir svaresnis nei galima žala. Nereikia bijoti pripažinti, kad asmenų piktnaudžiaujančių šia išlyga tikriausiai bus, bet taip pat pripažinti, kad visų emigrantų irgi niekada nesusigrąžinsime. Tačiau, būtent dvigubos pilietybes įgijimo tvarkos išplėtimas yra vienas tų žingsnių, kuris pritrauks bent jau dalį nepriklausomos Lietuvos emigrantų namo ir prisidės prie šviesesnės Lietuvos ir jos gerovės kūrimo.
Justas Kidykas yra Sciences Po universiteto Paryžiuje tarptautinio saugumo magistro studijų studentas, Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos vicepirmininkas bei iniciatyvos „Mūsų Metas Dabar“ koordinatorius.
1 Schlenker, A. (2016). Divided loyalty? Identification and political participation of dual citizens in Switzerland. European Political Science Review, 8(4), 517-546.
2 Schlenker A., Blatter J. & Birka. I (2017). Practising transnational citizenship: dual nationality and simultaneous political involvement among emigrants, Journal of Ethnic and Migration Studies, 43:3, 418-440.
3 Stasys Gudavičius, „Statistika: Į Lietuvą per Metus Pervedama Beveik 1,1 Mlrd. Eur,“ Verslo Žinios, https://www.vz.lt/finansai-apskaita/2017/11/13/statistika-i-lietuva-per-metus-pervedama-beveik-11-mlrd-eur.
4 Ratha, D., Mohapatra, S., Ozden, C., Plaza, S., Shaw, W., & Shimeles, A. (2011). Leveraging migration for Africa: Remittances, skills, and investments. Washington, DC: World Bank.
5 Alarian, H. M., & Goodman, S. W. (2017). Dual citizenship allowance and migration flow: an origin story. Comparative Political Studies, 50(1), 133-167.
