Mėginau ginčytis su profesoriumi, optimistiškiau vertinau naujuosius laikus. Taip, sakė jis, dabar viskas daroma aptakesnėmis, lyg ir civilizuotomis formomis, tačiau esmė lieka ta pati: didelės ir stiprios valstybės spaudžia silpnesnes, turtingi išnaudoja vargšus.
Šį penkiolikos metų senumo pokalbį ne kartą prisimindavau, kai įsiliepsnodavo tikri karai Serbijoje, Irake, Afganistane, Kosove, Gruzijoje, Libijoje... Kai žymiai dažniau vienoje ar kitoje pasaulio dalyje valstybių santykius aptemdydavo prekybiniai karai. Mūsų regione pastarieji irgi nereti. Ypač pasižymi didelė ir ambicinga Rusija. Tai jai neįtinka lenkiška mėsa, tai Lietuvos ar Latvijos vėžėjai, o kur dar gruziniškas ir moldaviškas vynas, ukrainietiškas šokoladas... Dabar net ir olandiškos tulpės Rusijai tapo įtartinos.
Ir vėl nieko naujo – tokie dalykai jau buvo, yra ir bus įvairiose pasaulio dalyse. Kai 1996-aisiais prezidento Algirdo Brazausko delegacija lankėsi Pietų Amerikos šalyse, Argentinos, Urugvajaus, Brazilijos, Venesuelos prezidentai ir premjerai vienu balsu kartojo: „Dievas toli, o Amerika arti. Ką bedarytume, vis tenka žvalgytis – kaip reaguos Vašingtonas. Tad gerai suprantame, kokį spaudimą jūs patiriate iš Rusijos pusės“. Prezidentų ir premjerų aimanas galima suprasti – jau beveik 200 metų, kai Vašingtonas paskelbė Monro doktriną, pagal kurią prisiskiria Pietų Amerikos valstybes savo įtakos zonai.
Žinoma, kartus tolimosios Pietų Amerikos patyrimas mūsų neguodžia, kai tenka ieškoti išeities Rusijai blokuojant lietuviškų pieno produktų įvežimą. Pagelbėti galėtų Europos Sąjunga, bet per didelių vilčių į Briuselį nedėčiau. Kai Europos Parlamente buvo svarstomos Lietuvos prekybos su Rusija problemos, komisaras Karlas de Guchtas aiškino, kad pagrįstai apskųsti Rusiją Pasaulio prekybos organizacijai būtų labai sunku. Mat rusai nusistatę labai aukštus reikalavimus įvežamų maisto produktų kokybei, kuriuos nelengva tiksliai įvykdyti.
Pagrįstai apskųsti Rusiją Pasaulio prekybos organizacijai būtų labai sunku. Mat rusai nusistatę labai aukštus reikalavimus įvežamų maisto produktų kokybei, kuriuos nelengva tiksliai įvykdyti.
Iliustracija komisaro pasakymui – atviravimai Europos Parlamento delegacijos vizito į Rusiją metu. Tai buvo prieš gerus septynerius metus, kai Rusija ribojo lenkiškos mėsos importą.
Susitikime su aukštu Rusijos pareigūnu jo klausėme, kodėl jų maisto kokybės sergėtojai taip kimba prie lenkiškos dešros ir kumpių, ar nėra tame politinės potekstės. Pokalbis vyko popiečio laiku ir aiškiai matėme, kad pašnekovas pietaudamas paragavo vyno, o gal ką ir stipresnio.
Jis neskubėdamas ėmėsi aiškinti: „Faktas kaip blynas, kad ta lenkiška mėsa netelpa į mūsų kokybės standartus. Tačiau jums meluočiau, jeigu sakyčiau, kad toji mėsa, kuri atplaukia pas mus iš Argentinos ar Brazilijos, visiškai atitinka rusiškus reikalavimus. Tačiau mūsų santykiai su Argentina ir Brazilija kuo puikiausi, todėl tikrindami jų mėsą mes šiek tiek prisimerkiame. Na, o kai atvažiuoja mėsa iš Lenkijos, mes jau plačiai atsimerkiame“.
Šalia manęs sėdėjęs mūsų delegacijos narys britų konservatorius Charlesas Tannockas sušnibždėjo man: „Mes darome lygiai tą patį. Tik garsiai apie tai nekalbame“.
Papasakojus tiek istorijų, laikas daryti išvadas. Pieno produktų eksporto į Rusiją sustabdymo politinė potekstė visiškai aiški. Prekybiniai smūgiai iš Rytų tikėtini ir ateityje. Kad jų išvengtume ar bent suminkštintume, reikia galvoti apie amortizacinį tinklą. Jį megzti privalėtų dirbantys Maskvoje Lietuvos pareigūnai, pirmiausia ambasadorius. Jis turėtų puikiai pažinoti maisto kokybės tikrinimo ir fitosanitarijos institucijų vadovus, jausti jų nuotaikas. Tos durys, kurios dabar Maskvoje atsivėrė buvusiam mūsų ambasadoriui Antanui Vinkui, toli gražu neatsidaro automatiškai. Dar svarbiau stengtis turėti nuolatinį kontaktą ministrams, nors tai pasiekti nelengva.
Pagaliau svarbiausia ir sunkiausia sukurti palankią bendravimo atmosferą tarp pirmųjų valstybės asmenų. Ir vengti „kalbėjimo nuo kalno“ įžeidžiančiu tonu, pasiskirstymo pagal principą „aš užsiimsiu patogiais ir maloniais mums Vakarais, o jūs – tais nelemtais Rytais“. Prisimenu ir tuometinės ES komisarės, dabartinės prezidentės užgaulų pasakymą apie ubagus iš Rytų, su kuriais draugauti neverta.
Lengvai pasakoma, bet sunkiai įvykdoma buvusio premjero idėja, mestelėta verslininkams: „Baikite tą biznį Rusijoje, eikite į Vakarų rinką“. Verslas eina tenai, kur prasimuša, kur gauna pelną. Kaip tik praėjusią savaitę Vilniuje rinkosi ES turizmo kapitonai. Buvo konstatuota, kad Lietuva pakilo į antrą vietą ES pagal turistų skaičių augimą, o daugiausiai jų atvažiuoja iš Baltarusijos ir Rusijos. Vėlgi būtų labai gerai, jeigu vietoje jų į mūsų šalį plūstelėtų vokiečiai ir prancūzai, britai ir ispanai, pagaliau argentiniečiai kartu su brazilais. Tačiau to nėra ir matomoje ateityje nebus. Tenka dirbti su tais, kurie važiuoja.
Vertėtų pasimokyti ir iš suomių, kurie turi ilgiausią sieną su Rusiją ir kartų istorinį patyrimą. Ir iš norvegų, kurie su Rusija turi trumpą sieną. Bet irgi jokių prekybinių karų neturi.
Justas Vincas Paleckis yra Europos Parlamento narys, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas
