Ir jau bet kuris lietuvis pasakys, kokia tauta pasižymi apsukrumu, verslumu, kuri tauta – maisto virtuozai, o kurios šalies pagamintus vynus reiktų rinktis gero klasikinio skonio mėgėjams. Tačiau, kaip su tomis rožinėmis kelnėmis, kurias sėkmingai dėvi bendros nuomonės srautui nepasiduodantis Jonas, mūsų susikurti stereotipai mažai ką turi bendro su realybe. O gal jau sparčiai besikeičiančiame pasaulyje jie nebeatitinka tikrovės.
Panašiai ir aš visą gyvenimą įsivaizdavau, kad darbas viešajame sektoriuje tai ramybės oazė, kurioje gyvenimas teka lėta vaga. Maniau, kad ten daugiausia dirba vyresnio amžiaus žmonės – ir tikrai ne pagal gimimo datą pase. Tikėjau, kad valstybiniame sektoriuje darbiniai procesai lėti ir darbo ne per daugiausia – todėl atlyginimui kuklūs. Galvojau, kad profesinės laisvės ten nėra ir iniciatyvos niekam nereikia – todėl kūrybingam ir veržliam žmogui gresia profesinis sąstingis.
Galbūt todėl beveik visą savo profesinį gyvenimą bijojau darbo viešajame sektoriuje – rinkdavausi darbus tik privačiame. Tačiau kaip dažnai nutinka gyvenime – jis pasisuka 180 laipsniu kampu. Jau kurį laiką dirbu viešajame sektoriuje. Ir mitai apie viešąjį sektorių neatlaikė realybės išbandymo. Dabar man akivaizdu – viešasis sektorius keičiasi į gerąją pusę. Bet apie viską iš pradžių.
Geroji suomiška patirtis Lietuvai
Daugiau kaip prieš metus išgirdau apie revoliucinę idėją Lietuvos viešajame sektoriuje – įkurtas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras (NBFC), kuris perima pusantro šimto viešųjų įstaigų buhalterinės apskaitos ir personalo administravimo funkciją po vienu stogu. Įkuriama nauja viešojo sektoriaus įstaiga, kuriai pavesta centralizuoti didelės dalies viešojo sektoriaus įstaigų personalo administravimo ir buhalterinės apskaitos funkcijas – taip tikimasi taupyti valstybės ir kiekvieno mūsų pinigus. Jį steigiant remiamasi daugiamete suomių patirtimi. Šiuo metu panašiame paslaugų centre Suomijoje dirba apie 600 žmonių, kurie aptarnauja daugiau kaip 70 000 valstybės tarnautojų įvairiose valdžios institucijose.
Tai buvo naujiena, kuri mane įtraukė ir sužavėjo. Beveik visa mano profesinė patirtis sukosi personalo valdymo srityje, tad darbo rinkos stebėjimas buvo mano kasdienybė. Pamatytas skelbimas su Nacionaliniame bendrųjų funkcijų centre laisva vadovaujančia pozicija tapo impulsu ir galimybe pasidomėti iš arčiau, kas gi ten kuriama. O visai ne riboti ar lėkšti darbo pokalbiai (nors tikėjausi biurokratiškos atrankos) su būsimais kolegomis apie laukiančius iššūkius ne juokais suintrigavo.
O kur dar pats gajausias stereotipas, kad viešajame sektoriuje į vadovaujančias pozicijas priimami tik „savi“! Kaip gi tai patikrinsi kitaip, jei ne savo kailiu. Iki pat skambučio su pranešimu apie sėkmingą konkurso rezultatą, nebuvau tikra, ar nesu tik statistinis skaičiukas konkursui įgyvendinti.
Į lėtesnius procesus valstybiniame sektoriuje galima žiūrėti dvejopai – ir kaip į iššūkį, ir kaip į galimybę
Sugriuvę mitai
Dabar, kai viešajame sektoriuje dirbu daugiau kaip metus, galiu palyginti mitus apie jį su realybe.
Karjera. Kaip jau užsiminiau, iš daugelio pažįstamų buvau girdėjusi, kad karjerą viešajame sektoriuje daryti praktiškai neįmanoma. Kad jei sieki reikšmingo kopimo karjeros laiptais, turi rinktis privatų sektorių. Panašias nuotaikas galima pajusti ir iš jaunų žmonių, kurie ateina darbintis į NBFC.
Bet ar tikrai versle lengviau kopti karjeros laiptais? Juk privačiame sektoriuje koncentruojasi ypač veržlūs žmonės, kurie konkuruoja dėl pareigų, o didelė dalis esamų vadovų versle taip pat sąlyginai jauni ir artimiausiu metu užleisti savo pozicijų neketina.
Tuo tarpu viešajame sektoriuje didelė dalis vadovų yra vyresni – ruošiasi užtarnauto poilsio, jų vietos nuolat atsilaisvina – taip sudaromos sąlygos daryti karjerą mažesnės konkurencijos sąlygomis. Įstaigose, kuriose koncentruojasi didesnis skaičius tokios pačios ar panašios profesijos specialistų, kaip, pavyzdžiui, ir Nacionaliniame bendrųjų funkcijų centre, profesinis augimas ir vidurinės grandies vadovų pozicijos užėmimas yra natūrali karjeros eiga.
Laisvė. Kitas gajus stereotipas, kad veikimo ir kūrybiškumo laisvė privačiame sektoriuje yra daug didesnė. Bet dažniausiai ta laisvė versle orientuojama į siaurą pelningumo siekimą, paliekant akcininko ar vadovo nubrėžtą ribotą veiklos „koridorių“.
Tuo tarpu viešajame sektoriuje akcininkas yra valstybė. Tai visi šalies piliečiai ir gyventojai, tai mes patys, mūsų vaikai, tėvai ir draugai. Valstybės, kaip akcininkas dažnai siekia kiek kitokių tikslų nei verslas. Valstybės tikslai, priklausomai nuo įstaigos, gali būti pokytis viešajame gyvenime, socialiniai siekiai, paslaugų gyventojams gerinimas, valstybės lėšų sutaupymas ir pan. Tad tenka pripažinti, kad platesnis veiklos tikslų suvokimas motyvuoja daug stipriau nei tik skaičiukai pelno eilutėje.
Procesai. Taip, žinoma – versle procesai yra greitesni. Verslo nevaržo griežtos viešojo sektoriaus tvarkos ir instrukcijos. Tačiau į lėtesnius procesus valstybiniame sektoriuje galima žiūrėti dvejopai – ir kaip į iššūkį, ir kaip į galimybę. Iniciatyviam darbuotojui tai yra galimybė siūlyti ir įgyvendinti įvairių tvarkų ir procesų paprastinimą. Juo labiau, turime į ką lygiuotis – yra vakarų valstybių praktikų, kur šimtmečiais procesai formuojami didele dalimi paprotine teise. Ir tik sovietinis paveldas mus įspraudęs į standartą, kai šimtai nutarimų detalizuoja ir keičia įstatymus, o kiekvienas judesys turi būti sureglamentuotas.
Su vykstančiais pozityviais pokyčiais viešajame sektoriuje, tikiu, pajudėsime link paprastesnio ir aiškesnio reglamentavimo ir greitesnių procesų.
Darbo krūviai. Kaip minėjau, įsivaizdavau, kad darbas viešajame sektoriuje tai ramybės oazė, kurioje gyvenimas teka iš lėto. Tačiau pradėjusi dirbti supratau, kad viešasis sektorius gali būti kitoks. Žinoma, tai priklauso nuo kiekvieno darbuotojo – kiek jis tiki organizacijos vertybėmis ir vizija, kiek įsitraukia į pokyčių viešajame sektoriuje kūrimą. Tik gal mano stereotipinėje vizijoje tas darbuotojas visuomet buvo kitoks.
Šiuo metu mano komandoje dirba beveik šimtas žmonių, ir pagrindiniai „varikliukai“ yra keturios grupių vadovės. Pamenu, buvau neseniai pradėjusi dirbti, ir gerokai po oficialios darbo dienos pabaigos radusi vieną iš jų kabinete, paklausiau, kas ją motyvuoja dirbti, neskaičiuojant valandų. Gavau nuoširdų atsakymą, kuris mane įkvėpė dar labiau – „dirbu už geresnę Lietuvą“.
Įsivaizdavau, kad darbas viešajame sektoriuje tai ramybės oazė, kurioje gyvenimas teka iš lėto.
Turbūt pritarsite, kad darbas savo valstybei, už kurios nepriklausomybę kovojo mūsų tėvai, kurioje šiandien auga ir dirbs mūsų vaikai yra stiprus motyvatorius, skatinantis neskaičiuoti darbo valandų ir kartais aukoti savo laisvalaikį.
Pinigai. Ir pabaigai apie atlygį, kurio sulaukiame po sunkaus darbo. Visada galvojau, kad atlyginimai viešajame sektoriuje yra nepadoriai maži – tačiau taip anaiptol nėra. Daug kam kelia nuostabą, kad viešajame sektoriuje algos ne mažesnės nei privačiame sektoriuje. Tai patvirtina ir oficiali statistika.
Žinoma, kritikai pasakys, kad vidutiniai atlyginimai viešajame sektoriuje yra šiek tiek didesni, nes čia dirba daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu ir yra mažiau žemesnės kvalifikacijos, mažiau apmokamų pareigybių, kurių daugiau versle. Bala nematė, tų vidurkių ir paklaidų.
Savo ruožtu buvome užsakę tyrimą, kurio tikslas buvo palyginti mūsų personalo specialistų ir buhalterių atlyginimus su rinkos vidurkiais. Išanalizavę tyrimo duomenis galime pasakyti, kad mūsų specialistų atlyginimai visiškai konkurencingi ir atitinka rinkos vidurkius. Visgi tikslumo dėlei reiktų pasakyti, kad aukščiausio lygio vadovų, direktorių, departamentų direktorių atlyginimai versle yra aukštesni.
Justina Paškevičiūtė yra NBFC Personalo administravimo departamento direktorė.
