Toks siūlomas bankas, kaip argumentuojama, esą būtų patikimesnis nei dabar Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai, todėl galėtų prisidėti ir prie finansinio stabilumo bei finansinės nepriklausomybės užtikrinimo. Visgi, mano nuomone, valstybinio banko poreikio pagrindimas tuo, kad „laisvosios rinkos ekonomika yra labai nestabili“, itin primena planinės ekonomikos pradžiamokslį.
Retas ekonomistas drįstų kalbėti apie laisvos rinkos struktūros pakeitimą valstybės aparatu. Tam tikrai reikia labai daug drąsos, o dar daugiau neišmanymo. Visgi, mano ar kurio nors kito ekonomisto nuomonė ir tėra vieno žmogaus nuomonė. Todėl siekiant objektyvumo reikia nors truputį panagrinėti mokslinę literatūrą, kuri nagrinėja nacionalinius bankus (nemanau, kad pretendentas į finansų ministrus tam skyrė pakankamai laiko).
Mokslinė literatūra, nagrinėjanti valstybės valdomus bankus, neranda argumentų už nacionalinių bankų steigimą. Šalyse, kuriose nacionaliniai bankai atlieka komercinių bankų funkcijas, ekonominė gerovė paprastai nukenčia. Teigiama nacionalinių bankų įtaka šalies finansų sektoriaus stabilumui pastebėta tik aukštų pajamų šalyse, kuriose rinkos yra visiškai išsivysčiusios.
Prasti nacionalinių bankų veiklos rezultatai lėmė, kad nuo 1970 m. bent 235 nacionaliniai bankai 65 valstybėse buvo privatizuoti.
Jeigu vertintume 2009 m. krizę, nacionaliniai bankai rytų Europoje, pvz., Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse, kurių ekonominis išsivystymas yra palyginamas su Lietuvos, neturėjo jokios įtakos krizės suvaldymui, o bendri nacionalinių bankų finansinio tarpininkavimo rezultatai buvo prasti.
Remiantis tyrimų duomenis, valstybės valdomi bankai, palyginti su privačiais komerciniais bankais, paprastai turi prastesnės kokybės turtą ir kapitalą. Dėl pernelyg rizikingo veiklos profilio jų veiklos rodikliai yra prastesni, taigi ir pelningumas netvarus. Tyrimų išvadose pastebima, kad nepaisant dedamų pastangų paskolų teikimas dažnai yra politiškai motyvuotas, o žemas pelningumas neleidžia užtikrinti tvaraus ilgalaikio ekonomikos finansavimo.
Nacionalinių bankų konkuravimas su komerciniais bankais, be to, gali lemti lėtesnę šalies finansų sektoriaus raidą ir žemesnį ekonomikos išsivystymo lygį. Atkreiptinas dėmesys, kad prasti nacionalinių bankų veiklos rezultatai lėmė, kad nuo 1970 m. bent 235 nacionaliniai bankai 65 valstybėse buvo privatizuoti. Kitaip tariant, mokslinė literatūra suponuoja, kad nacionalinis bankas nedarytų reikšmingos teigiamos įtakos finansiniam stabilumui.
Komerciniai bankai, siūlydami savo paslaugas klientams, atsižvelgia į jų rizikingumą, rinkos situaciją bei kitus veiksnius ir, remdamiesi savo veiklos tikslais bei reguliacinių institucijų reikalavimais, formuoja savo investicijų portfelį. Tokiu būdu komerciniai bankai valdo savo rizikas ir planuoja tolesnę plėtrą.
Siūlomas nacionalinis regionų plėtros bankas, tikėtina, siūlytų finansavimą tam tikrai klientų grupei, pasižyminčiai panašiomis savybėmis. Be to, tikėtina, kad nacionalinio banko paslaugomis naudotųsi tik tie klientai, kurie negali užsitikrinti palankaus finansavimo kitose finansų įstaigose (komerciniuose bankuose ar kredito unijose). Kitaip tariant, tai būtų padidintos rizikos klientai. Tokia veiklos strategija negarantuotų klientų investicijų sėkmės, sukurtų perteklinę kredito paklausą rinkoje, bet neapsaugotų nacionalinio banko nuo kredito rizikos. Tai lemtų, kad nacionalinio banko rizikos profilis dėl diversifikacijos stokos būtų didesnis nei komercinių bankų.
Dėl padidėjusio rizikos profilio tokio nacionalinio banko pajamų stabilumas galėtų sumenkti. Negalintis užtikrinti tvaraus pajamų šaltinio, nacionalinis bankas negalėtų pakankamai investuoti į savo infrastruktūros plėtrą, pasiūlyti visų rinkoje esančių finansinių paslaugų ir konkurencingų palūkanų indėlininkams.
Tai neleistų pritraukti investuotojų turto ir užtikrinti pastovaus finansavimo (t.y. negalėtų skatinti regionų plėtros). Siekiant, kad siūlomas nacionalinis bankas ilguoju laikotarpiu netaptų nemokus ir galėtų konkuruoti su kitomis privataus kapitalo kredito įstaigomis, jam anksčiau ar vėliau bus reikalinga valstybės parama. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas ir Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymas numato, kad įgyvendinant paslaugų teikimo laisvės principą Europos Sąjungoje šalyje veikiantiems užsienio bankams negali būti sudaroma diskriminacinių konkurencinių sąlygų, palyginti su vietiniais bankais. Valstybės parama nacionaliniam bankui ne tik pažeistų sąžiningos konkurencijos sąlygas, bet ir, tikėtina, neatitiktų valstybės pagalbą reguliuojančių Europos Sąjungos taisyklių, todėl negalėtų būti teikiama. Todėl tikėtina, kad toks bankas neturi ilgalaikės perspektyvos.
Visgi nemanau, kad kas nors prieštarautų, kad plėtra regionuose yra itin svarbi tolesniam Lietuvos ekonomikos vystymuisi. Todėl šiuo metu Lietuvoje yra vykdoma kredito unijų sektoriaus struktūrinė reforma (kuriai pretendentas į finansų ministrus akivaizdžiai neskyrė pakankamai laiko). Kredito unijos yra svarbus bankinių paslaugų ir finansavimo šaltinis regionuose.
Svarbu ir tai, kad kredito unijos yra privataus lietuviško kapitalo įmonės. Šiuo metu vykdoma kredito unijų sektoriaus pertvarka siekiama, kad šios regioninės kredito įstaigos būtų sustiprintos ir galėtų tapti reikšminga alternatyva komerciniams bankams. Visgi, jeigu siūloma valstybinio regionų plėtros banko idėja bus plėtojama, tai nedidins konkurencijos komercinių bankų rinkoje, o galimai pakenks kredito unijų sektoriui, kadangi siūlomas nacionalinis bankas taptų tiesioginiu konkurentu šioms regioninėms kredito įstaigoms.
