 |
Kaip prieš kelerius metus teigė tuometinis Socialinės apsaugos ir darbo ministras R. J. Dagys: „Šalyje gimstamumas krinta dramatiškai, jokia pensinė sistema po 10 metų neišlaikys mūsų.“ Taigi, visos naujos gyvybės politikos formuotojams susiveda į vieną gimstamumo skaičiuką, parodantį būsimus mokesčių mokėtojus, kurie finansuos ne tik biudžeto išlaidas, bet ir grąžins šiandieninių politikų prisiimtas valstybės skolas. O skolos auga. Dar 2007 m. pabaigoje kiekvienai naujai gyvybei tekdavo po 5 tūkstančių litų skolos, o 2011 m. pabaigoje gimusiam kūdikiui „dovanojama“ valstybės skola jau viršijo 12 tūkstančių litų.
Pagal gimstamumą Europoje Lietuva – vidutiniokė
Kad ir kaip mums nepatiktų operavimas abstrakčiais gimstamumo rodikliais, kad ir norėtųsi žvilgsnio į sielas ir likimus, deja, kalbant apie „gimstamumo politiką“, nuo šių rodiklių nepabėgsi. Taigi, vadovaujantis šios politikos technokratine logika, laikoma, jog tam, kad gyventojų skaičius šalyje būtų stabilus, gimstamumo rodiklis turi sudaryti 2,1 vaikų vienai moteriai. Vienintelė Europos Sąjungos šalis, turinti panašų gimstamumo lygį, yra Airija, kur šis rodiklis 2010 m. siekė 2,07 (šaltinis – Eurostatas). Lietuva su 1,55 dydžio gimstamumu šiuo atžvilgiu yra ES vidutiniokė. Prasčiausia padėtis yra Latvijoje ir Vengrijoje, kur užpernai šis rodiklis siekė atitinkamai 1,17 ir 1,25.
Tačiau net jei gimstamumas Lietuvoje sudarytų 2,1, tai dar nereikštų, kad gyventojų skaičius šalyje nemažės. Priežastis paprasta: net ir esant aukštam gimstamumui, gyventojų skaičius gali mažėti dėl emigracijos. Apžvelgdamas 2011 m. gyventojų surašymo rezultatus, Statistikos departamentas skelbė, kad per dešimtmetį gyventojų skaičiui kritus 12 proc. (430,2 tūkst. žmonių), tris ketvirtadalius (76 proc.) to sumažėjimo lėmė būtent emigracija. Tai reiškia, kad pastaraisiais metais pasiektas gimstamumo augimas vis vien nekompensavo emigracijos „praradimų“, o gali nutikti ir taip, kad ateityje iš Lietuvos išvyks ir šiandieniniai kūdikiai. Ir gimstamumas, ir emigracijos sustabdymas turi bendrą vardiklį: abu reikalauja to paties elementaraus dalyko – kad gyventi mūsų šalyje būtų gera (kalbu ne tik apie ekonominę gerovę).
„Sodros“ įtaka gimstamumui
Vienas iš svarbiausių žmonėms gero gyvenimo elementų yra valstybinio socialinio draudimo („Sodros“) pensijų sistema ir jos teikiamos motyvacijos. Šiandienine sistema nepatenkinti nei mažas pensijas gaunantys pensininkai, nei dideles įmokas mokantys dirbantys žmonės.
Maža to, kitų šalių tyrinėtojai yra aptikę sąryšį tarp „Sodros“ pensijų sistemų aprėpties ir gimstamumo lygio: tose šalyse, kur „Sodros“ aprėptis platesnė, gimstamumas mažesnis, o gimstamumas pradėjo kristi būtent tuo metu, kai plėtėsi „Sodros“ pensijų sistema. „Sodros“ pensijų aprėptį reikėtų suprasti plačiai – kaip į šią sistemą įtrauktų žmonių skaičių, jų įmokų tarifus ir išmokų dydžius. Žinoma, gimstamumo lygio negalima suvesti ir paaiškinti vien tik pensijų sistemos aprėptimi – neabejotinai tam įtakos turi ir ekonominiai, ir kultūriniai pokyčiai laike bei skirtumai tarp valstybių.
Vis dėlto tai yra įdomi tendencija, kurią tyrinėtojai aiškina dvejopai. Pirma, valstybei garantuojant pensijos mokėjimą, nebelieka motyvo gimdyti vaikus, kad šie senatvėje užtikrintų saugumą. Antra, vaikus gimdantys ir auginantys žmonės patiria su tuo susijusius kaštus (teneįsižeidžia skaitytojas dėl gan šiurkščiai skambančių ekonominių sąvokų), tuo tarpu finansinė nauda tenka visai visuomenei – jų užauginti vaikai įmokas moka į bendrą „Sodros“ katilą. Tai reiškia, kad net ir tie žmonės, kurie neturėjo vaikų, gaudami pensijas senatvėje de facto patiria kitų išaugintų vaikų naudą. Tokiu būdu valstybinis socialinis pensijų draudimas suvisuomenina naujų mokesčių mokėtojų naudą, o už jų auginimą tenkančios išlaidos lieka privačios. Šioje situacijoje galimi tik du sprendimai – arba mažinti „Sodros“ aprėptį, arba visuomenės sąskaita apmokėti vaikų auginimo išlaidas.
Kaip valstybė pakeičia šeimą
Antrasis sprendimo būdas buvo pasirinktas praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Švedijoje, kuriant gerovės valstybę. Augantis valstybės vaidmuo mažino gimstamumą, o šią problemą buvo nutarta spręsti dar labiau didinant valstybės vaidmenį ir suvisuomeninant visas tiesiogines vaikų auginimo išlaidas. Tokiu būdu atsirado valstybiniai darželiai, nemokamas maitinimas mokyklose, gimdymo išmokos ir t. t. Tai yra komunistų svajonės apie tai, kad valstybė pakeistų šeimą, įgyvendinimas – visas vaikų auginimo išlaidas dengia visuomenė, kuri ateityje naudojasi jų produktyvumu. Atsakydamas į kritiką, kad augantis valstybės vaidmuo menkino šeimos vaidmenį, švedų gerovės valstybės „architektas“ Gunnaras Myrdalas atsakė, kad „maža šiuolaikinė šeima yra beveik ... patologiška. Senieji idealai turi išmirti kartu su kartomis, kurios juos palaikė.“
Tendenciją visuomeninti vaikų auginimo kaštus ir plėsti įvairias lengvatas vaikus auginančioms šeimoms turime ir Lietuvoje. Vis dėlto politikų užmojai didinti pašalpas ir išmokas gali mūsų visuomenę įklampinti į tokią pavojingą situaciją, kai be finansinio stimulo nedarysime to, kas buvo įprasta tūkstantmečiais. Štai ir Vyriausybės programoje buvo įtvirtinta nuostata teikti paramą šeimoms, prižiūrinčioms pagyvenusius tėvus, o juk ateityje tokia parama gali privesti prie to, kad žmogus neįpils sergančiam tėvui ir lėkštės sriubos, prieš tai negavęs kompensacijos už sugaištą laiką ir dotacijos už sriubą. Jei šiandien dar neįprasta įžvelgti tokią grėsmę, tai tik todėl, kad ne visi šeimos politikos rezultatai pasimato po devynių mėnesių – kultūriniai pokyčiai, kaip kad požiūris į šeimą, įvyksta palengva.
Nors tokios šeimą silpninančios priemonės, kaip pašalpos ir lengvatos, yra senos socialistinės idėjos, šiandien jas garsiausiai palaiko būtent konservatoriai. Tie patys konservatoriai nereformavo „Sodros“ sistemos, nors ji taip pat silpnina šeimų vaidmenį. Paradoksalu, kad pasisakydami už stiprias šeimas, jie savo pačių rankomis pakerta šeimų stiprumą ir naikina prigimtinius tėvų ir vaikų tarpusavio įsipareigojimus.
