Priimant tokią pataisą susiduria du vertybiniai principai – viena, pagarba aukų atminimui bei tautos orumo išlaikymas, tautinių vertybių gynyba, antra, vertybė, kurią vadiname žodžio laisve. Taip pat galima klausti, ar tokio pobūdžio bausmės yra geriausias būdas ginti tautos vertybes.
Sunku aiškiai apibrėžti, kas yra laikoma sovietų agresijos neigimu ar agresorių vykdytų nusikaltimų menkinimu (apie tai irgi kalbama įstatymo pataisoje). Gyvenime pasitaiko labai įvairių atvejų. Ką darysime su menine kūryba arba, pavyzdžiui, su Vakarų valstybių šaltinių citavimu? Iš tikrųjų galima nuslysti iki žodžio laisvės ribojimo. Jei įstatymas bus priimtas, turės praeiti ne vieni metai, o gal ir dešimtmečiai, kol jo taikymas taps aiškus ir nusistovės. Ribas galų gale vis vien nubrėš mūsų politinė kultūra, plačioji visuomenės nuomonė.
Antra vertus, dėl šios pataisos lieka ir kitokio pobūdžio abejonių. Nors ir koks nepriimtinas man būtų sovietinės agresijos neigimas, įvykdytų nusikaltimų menkinimas, nejaučiu entuziazmo mėgindamas įsivaizduoti, kad Lietuvoje atsiras kalinių, kalinčių vien už tai, jog išdėstė nuomonę apie šešiasdešimties metų senumo įvykius.
Didžiulė atsakomybė gula ant mūsų istorikų pečių, tačiau manau, kad jie savo pareigos iki galo neatlieka – nors esama gražių išimčių. Istoriniuose tyrinėjimuose yra likę daug spragų, o jei tyrinėjimai ir atliekami – nesugebama jų pristatyti visuomenei.
Gal aš klystu, bet man kur kas labiau patinka dabartinė padėtis, kai įvairaus plauko šūkautojai yra tiesiog nustumti visuomeninio gyvenimo paraštėn, jie niekam neįdomūs. Pradėję juos sodinti į kalėjimą nepaprastai pagarsinsime jų idėjas. Žinios apie tokius procesus keliaus ir į Rytus, ir į Vakarus. Nežinau, ar tai suteiks Lietuvai daug garbės. Dar blogiau, kad kai kam tiesiog gali kilti pagunda išgarsėti savo „kankinyste“.
Kažin ar šiuo metu yra taip jau svarbu priimti būtent tokį įstatymą. Tačiau tai nereiškia, kad padėtis gera ir mūsų valstybės piliai nereikia sutvirtinti gynybinių sienų. Priešingai, šaliai kyla nemažai informacinių, kultūrinių, vertybinių grėsmių, tačiau jų nepavyks išvengti vien į cypę uždarant vieną ar kitą kalbėtoją. Būtinas sisteminis požiūris, reikia įdėti daug kryptingų pastangų. Jei tikimasi, kad visas grėsmes pavyks neutralizuoti priėmus vieną skambų įstatymą – tai yra klaida. Pasaulis yra daug sudėtingesnis. Vykdoma ekonominė ekspansija, spaudimas energetikos srityje, kyla informaciniai karai, plačiai pasitelkiama net popkultūra.
Patys turime gerbti savo istoriją. Tačiau nemanau, kad tos pagarbos lygis galėtų būti siejamas su tuo, kaip dažnai bus pritaikomos rengiamos Baudžiamojo kodekso pataisos. Per 20 metų nesugebėta rimčiau paremti lietuviškų istorinių filmų kūrimo, o tai būtų svarbus veiksnys šiuolaikiniame pasaulyje. Pasvarstykime, ar mūsų mokyklos ugdo tikrus, sąmoningus Lietuvos piliečius. O juk tai yra svarbiausias uždavinys, prieš kurį nublanksta visos kitos priemonės.
Didžiulė atsakomybė gula ant mūsų istorikų pečių, tačiau manau, kad jie savo pareigos iki galo neatlieka – nors esama gražių išimčių. Istoriniuose tyrinėjimuose yra likę daug spragų, o jei tyrinėjimai ir atliekami – nesugebama jų pristatyti visuomenei. Tuo tarpu visuomenėje jaučiamas tokio pobūdžio informacijos ir diskusijų badas, kuris pastaruoju metu apmalšinamas, pavyzdžiui, Sarmatijos vizijos puoselėjimu.
Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę persvėrė atsargus, net kompleksuotas požiūris į savą istoriją. Tai iš dalies buvo suprantama: reikėjo išvalyti, iškuopti daug skaudulių. Be to, prisidėjo sovietiniais laikais diegtas nevisavertiškumas, taip pat ir iš Vakarų ateinantis požiūris, jog nacionalizmas, kuris sietinas su dėmesiu istorijai, gali būti tik blogio šaltinis. Čia galima rasti įvairių argumentų „už“ ir „prieš“, tačiau faktas lieka faktas: per nepriklausomybės dešimtmečius įvyko tikra tautinės savimonės griūtis, kurią liudija daugybė požymių, taip pat ir plačiojoj Europoj su jokia kita valstybe nesulyginama emigracija iš Lietuvos. Dabar reikės iš naujo atrasti save, ir pagelbėti čia gali visų pirma gyvas, kūrybingas santykis su istorija. Puoselėdami istorinę atmintį kuriame savo tautos ateitį.
