„Raketa“ išvengs tokio įsakymo rūstybės, nes laivas jau registruotas ir plukdo tik vidaus vandenimis. Įsakymas taip pat negalios žvejybiniams laivams, transportiniams refrižeratoriams bei laivams, įtrauktiems į vadinamąjį Baltąjį Paryžiaus memorandumo sąrašą. Tačiau vyresni į užjūrį plukdantys laivai, jaunatviškos ministerijos požiūriu, jau būtų per seni. Būtų biurokratiškai nuskandinti.
Sunku suprasti tokio ministro įsakymo projekto tikslą. Žiniasklaida kelia versiją, kad tokiu įsakymu atveriami vandenys vandeniliu varomiems laivams. Tik kas vandeniliniu laivu yra plaukęs? Kas iš viso yra tokį laivą savo akyse regėjęs? Vandenilinis laivas – tai vis dar utopija, skrajojantis olandas.
Pirmojo vandeniliu varomas laivo „MF Hydra“ maršrutas Norvegijoje atidarytas tik prieš metus. Iš naftos turtinga Norvegija gali sau leisti ateities transportą. O kitur pasaulyje užtruks, kol vandenilis bus praktiškas ir ekonomiškas.
Kol Lietuvos laivyboje vandeniliu nė nekvepia ir vandenų transportą vis dėlto varo dyzelinas, Susisiekimo ministerija vis tiek panaikins galimybę registruoti laivą su Lietuvos vėliava (tokių dabar plaukioja apie šimtą). Toks perteklinis biurokratiškas sprendimas paprasčiausiai mažina šalies konkurencingumą ir didžiulį jūrinio sektoriaus potencialą. Jeigu Lietuvoje dabar nebus registruojama daugiau laivų, ateityje nebus ir vandeniliniais varikliais varomų. Laivybos verslui paprasčiausiai nebus iš ko investuoti.
Jeigu ministras suderins ir pasirašys tokį įsakymą, savininkai rinksis laivus registruoti Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje ar kitur ir ten mokės mokesčius. Asmeniškai pažįstu ne vieną laivo savininką, kuris dėl visiškai atgyvenusių Lietuvos laivybos įstatymų ir ministro įsakymų pasirinko Latvijos vėliavą. Nenorėjo, bet teko.
Kaip aktyvus jūrinės bendruomenės narys, nesuprantu, kuo nusikalto vandenų transporto priemonės, kurios pagal laivų amžiaus skalę nėra net brandžios. Net stambiausios ir žinomiausios pasaulio laivybos kompanijos numato savo laivus naudoti tol, kol jie pasiekia 30-35 metų. Šiuolaikinėje laivyboje atsižvelgiant į reikalavimus dėl išmetamųjų dujų, techninės laivo būklės ir aukšto lygio laivo aptarnavimo, tai patikimas standartas.
Be to, Lietuvoje yra daug savininkų, valdančių laivus, kurie pastatyti Europos šalyse arba Japonijoje prieš daugiau nei 40 metų. 1980-2000 m. pastatyti laivai buvo statomi kaip aukščiausios kokybės ir ilgaamžiai. Tokius modernizavus, jų eksploatavimo trukmė gali tęstis labai ilgai. Tokie pergyvena dešimtis susisiekimo ministrų. „Raketa“ jau pergyveno savo inžinierius ir toliau plaukia į Nidą.
Ar kas nors Vilniuje iš viso dar supranta jūrinės problematiką? Laivybai reikia ne draudimų, o naujo vėjo ir aukštos politinės bangos, konstruktyvaus dialogo, bendradarbiavimo su jūrine bendruomene. Kartu judėkime į priekį ir tik apgalvotai, jei reikia, keiskime jūrininkystės kryptį.
