Pirma, šiuolaikinė elektroninė kultūra, virtualūs socialiniai tinklai tik labai menkai prisideda prie šeimų kūrimosi ar skatinimo gimdyti. Priešingai, iš tiesų atima laiką iš šalia esančių mylimųjų, šeimos narių, skatina pornografiją, menkina seksualumą ir aistrą. Keliotojų ir atostogautojų kultas aiškiai įtaigoja: kokia kvailystė būtų tampytis aplink pasaulį vaikus! Žinia, jokia naujiena, kad vaikai gimsta ne ant medžių, ne kopūstuose iš Briuselio ir jų neatneša gandrai iš pietų kraštų. Vaiko klausimas „iš kur aš atsiradau“ iš tiesų yra ne fiziologinis, kaip galvoja atseit tikroviškų knygelių ir paveikslėlių autoriai, o metafizinis. Vaikas klausia: kieno valia, ne kokiu fiziologiniu būdu? O valios dabar kaip tik ir nėra.
Antra, savimeilės šaknis gali pakirsti tik sveika tarnavimo dvasia. Todėl džiaugdamiesi, kad atstatyta privalomoji karinė tarnyba turėtų nusvilinti ne vieną savimeilės riebalą, pagalvokime. Jeigu mūsų visuomenė tiki, kad vyrai turi tarnauti Lietuvai ją gindami ginklu, o pacifistai – kitais būdais, tai leiskite paklausti, ką ji mano šiuo klausimu: kaip privalomai, su galimybe rinktis alternatyvią tarnybą, Lietuvai turėtų tarnauti moterys? Juk turi būti išlaikyta lyčių lygybė! Teisingai atsakę į šį klausimą, atrasime teisingą priemonę kaip Lietuvoje didinti gimstamumą.
Trečia, nors dauguma žmonių išmanydami visas apsisaugojimo priemones geriau nei savo pirštus ir pirštines, lengvai pasiduoda savimeilės pagundoms, gamtos šauksmas motinystei gilesnis net už seksualinę aistrą. Deja, mūsų laikais šis gaivališkas gamtos šauksmas nenaikina mirties kultūros. Štai jos formulė: kontracepcija, dirbtinis apvaisinimas ir eutanazija. Du perki, trečias nemokamai.
Deja, mūsų laikais šis gaivališkas gamtos šauksmas nenaikina mirties kultūros. Štai jos formulė: kontracepcija, dirbtinis apvaisinimas ir eutanazija. Du perki, trečias nemokamai.
Tiesa, padėti žmonėms susilaukti vaikų etiškai korektiškais būdais – tai žmogaus veikla padedanti gamtai išreikšti save. Problema ne čia. Iš tiesų mirties kultūros didžioji klasta – prisidenginėjimas surogatine gyvulėlių kultūra. Galingą motinystės instinktą vis daugiau jaunų porų gesina ne tik kontracepcija, bet ir šuniukais bei kačiukais. Tai klastinga savimeilės rūšis: mainais į grįžtamąjį meilumą, savimeilė renkasi objektą „tarnavimui“, tik surogatiniais, sumažintais kiekiais. Būtinai taip, kad savimeilės visada būtų daugiau nei tarnavimo.
Jeigu mūsų Lietuvos Seimas nori ką nors pakeisti gimstamumo politikoje, visų pirma turėtų kai ką pakeisti gyvūlių ūkyje (čia reikia suprasti būtent tiesiogine prasme, be jokios žurnalistinės klastos). Kažkaip reikia padėti jauniems žmonėms suprasti, kad ne šuniuko ar katytės kakutis viešoje pievelėje yra bėda. Nuo senų laikų žmonių prijaukinti gyvūnai, – bitės, arkliai, šunys ir kiti – buvo itin darbingi. Nelaimei, dabartiniai gyvūnėliai, priešingai, yra tik vartotojai, kaip ir jų šeimininkai. Šuniukas prakartėlėje vietoj vaikelio, o piemenėliai parduotuvėje užtruko neišsirinkdami dūdelių. Daug protingiau vietoj automobilių, taip reikalingų gausioms šeimos, dešimt kartų didesniu už akcizą kurui pridėtiniu vartojimo mokesčiu apmokestinti surogatinius gyvūnėlius: jie ne tik tiesiogiai išskiria anglies dvideginį; su jais susijusi pramonė tūkstanteriopai teršia aplinką. Štai jums ekologinis argumentas!
Tiek apie gimstamumą ir tris, reikia pripažinti, ne itin populiarias priemones jam skatinti: viena iš jų – padidintas mokestinis ir biurokratinis valstybės dėmesys gyvūnėliams, kita – privalomoji ar alternatyvioji valstybinė tarnyba moterims. Trečioji priemonė – veiksmas. Juk galų gale, iš kur atsiranda vaikai? Tegu per šias Šv. Kalėdas jus apima svaigulys! Ne tik iš meilės, bet ir iš vaiko gimimo. Laimingų Šventų Kalėdų!
Dr. Gediminas Karoblis yra Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narys.
