Štai viena plačiai pagarsėjusi Ragana perdažė savo šluotą priklijuodama prie jos „liaudies“ etiketę. Kol kas niekas nežino, ar ši šluota bus pakankamai galinga užnešti ją atgal į valdžios viršūnes, ko taip nesiliauja troškusi jos savininkė.
Prisiminkime, kad per pastaruosius rinkimus šio politiko vedama Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga (KKSS) nesugebėjo parengti rinkimams sąrašo, o pats G.Vagnorius pralaimėjo rinkimus vienmandatėje apygardoje savo numylėtuose Telšiuose.
Valdžios skonio niekaip negali pamiršti ir kitas iš pralaimėjusiųjų galerijos – buvęs Seimo pirmininkas ir aplinkos ministras Artūras Paulauskas. Jis marginaliomis partijėlėmis kamšo savo pseudosocialliberalizmo laivelį, kad šis sugebėtų kaip nors išplaukti iš politinių audrų. Politiškai bankrutavęs veikėjas griebiasi visų įmanomų šiaudų, pavyzdžiui, organizuoja referendumą, kuris esą padėtų piliečiams veiksmingiau reikšti savo valią, nors per buvimo valdžioje dešimtmetį galėjo įgyvendinti ne vieną politinės sistemos reformą. Teisininkas A.Paulauskas televizijoje nutaisęs detektyvo miną aiškina pedofilijos skandalo „tikrąsias ir teisingas“ versijas – tas, kurios palankios buvusių kolegų, prokurorų, interesams. Kas žino, kur ir kada dar prireiks jų pagalbos?
Tačiau šioje plejadoje ypač išsiskiria ekspremjeras Gediminas Vagnorius. Prisiminkime, kad per pastaruosius rinkimus šio politiko vedama Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga (KKSS) nesugebėjo parengti rinkimams sąrašo, o pats G.Vagnorius pralaimėjo rinkimus vienmandatėje apygardoje savo numylėtuose Telšiuose.
Kai atrodė, jog G.Vagnoriui lemta nugrimzti į užmarštį, atsirado frankenšteinas, kuris reanimuoja sudraskytą politinį lavoną. Tai po Seimą kaip neramios dūšios besibastantys „vienalietuviai“. Jiems, atskilusiems nuo Tautos prisikėlimo partijos (TPP), žūtbūt reikalingas bent koks nors partinis pagrindas, savo ruožtu G.Vagnoriui reikalingi bestuburiai Lietuvos „vienytojai“, kad jį prikeltų iš politinės nebūties.
Tad puolama vienyti jėgas. „Tai bus vienintelė klasikinė krikščionių–konservatorių vertybes propaguojanti partija“, – apie sąjungą su „vienalietuviais“ suokia G.Vagnorius. „Teks kandidatuoti į partijos pirmininkus. Jeigu organizuoji ką nors, negerai po to būtų pabėgti“, – ketvirtadienį samprotavo dukart ekspremjeras. Tai reiškia, kad po sausio pabaigoje vyksiančio steigiamojo „vienintelių ir tikrųjų dešiniųjų“ partijos suvažiavimo G.Vagnorius po 10 metų pertraukos taps parlamentinės partijos pirmininku. Tačiau, kaip sakė vienas rusų poetas, „šito per maža“.
Akivaizdu, kad „vienalietuvių“ parama balsuojant už šių metų biudžetą yra „apmokėta“ viena ministerija. Todėl mūsų valstybės pirmosios damos yra tokios mįslingos. Štai Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigia, kad ministrų kabineto darbe mato trūkumų, kurie gali būti šalinami keičiant ministrų sudėtį. Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat duoda suprasti, kad: „Viskas priklausys nuo koalicijos derybų viduje, ir aš esu pasirengusi diskutuoti su premjeru ir koalicijos partneriais“.
Žinoma, ministeriją G.Vagnoriui galima parūpinti atimant ją iš TPP, tačiau kultūra ekspremjerui neįdomi, o aplinkosauga, kaip A.Paulauskui, – iš bėdos. Suprantama, kad reanimuotojo politiko akys krypsta į krašto ūkį. Tad G.Vagnoriaus draugo vadovaujamame dienraštyje pasirodo straipsnis apie ūkio ministro priklausymą kažkokiai baisiai ir destruktyviai sektai, kurios posėdžiuose praplautais smegenimis ministras pliurpia valstybės paslaptis. Gal tokios atakos pakaks, religiškai neraštinga tauta pasipiktins, ir ministrui kokią interpeliaciją pavyks suraityti...
Kaip matome, būdų parūpinti G.Vagnoriui ministro portfelį yra ne vienas. Tačiau šis politinis frankenšteinizmas nuteikia nemaloniai. Juk Seime dirbs piliečių nerinktos partijos frakcija, o į aukščiausią valdžią dairosi dėl politinių intrigų, o ne dėl žmonių pasitikėjimo atgijęs veikėjas. Tai mūsų politinės sistemos grimasos, kurias norima mums pateikti kaip šypsenas.
