Tarp kitų klausimų, aptarinėjome ir motyvacijos mokslui problemas, kaip sudominti vaikus matematikai, vokiečių kalbai, kurios jie tiesiog kolektyviškai nemėgsta. Ne kaži ką nusprendę, bet pasidalinę nuomonėmis ir viltimis, pavargę tėvai traukė namo, tačiau prieš pat išeinant viena mama, gavusi trumpąją žinutę, su siaubu pranešė: „Atsargiai keliaukite namo, Pašilaičiuose siautėja psichinis ligonis su kalašnikovu!“
Aš visada nuoširdžiai stebėjausi policijos pareigūnų gebėjimais nustatyti medicinines diagnozes ir jų atsakomybės ribomis, jas viešai skelbiant. Tačiau žmonių, skaitančių tokias naujienas, nuomonė manęs nestebina. Ji paprastai trumpa ir aiški: „Uždaryti ir gydyti tokius žmones reikia.“
Nestebina todėl, kad apie psichikos sveikatą, psichikos sutrikimus ar krizes mokykloje, universitete ar kvalifikacijos kėlimo kursuose niekas nemoko, todėl žiniasklaida lieka pagrindiniu informacijos šaltiniu ir formuoja įvaizdį apie psichikos sutrikimus turinčių asmenų pavojingumą sau ar kitiems, nepaisant mokslo įrodymų, kad absoliuti dauguma visų smurtinių nusikaltimų įvykdomi asmenų, neturinčių jokių psichikos ligų.
Toks nuomonės vienareikšmiškumas taip pat sąlygojamas itin siauro psichikos sveikatos paslaugų spektro Lietuvoje, kuris apsiriboja psichikos sveikatos centrais prie poliklinikų ir psichiatrijos ligoninėmis. Todėl patiriančių psichikos sveikatos krizes žmonių priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje daugeliui atrodo kaip vienintelė galimybė padėti.
Prie visuomenės verdikto prisijungia ir politikai. Po Kražių tragedijos viešoje erdvėje pasirodę Sveikatos apsaugos ministrės pranešimai, siūlant grąžinti priverstinį gydymą asmenims, priklausomiems nuo alkoholio siekiant juos išgelbėti, tik patvirtina Lietuvoje sukurtos sveikatos apsaugos sistemos Prokrusto lovos sindromą, kuomet vietoje naujų reikalingų psichikos sveikatos paslaugų kūrimo, siūloma priverstinai naudotis esama sistema. Tokia logika besivadovaujantis Susisiekimo ministras, iki šiol reguliuotų labai patogių ir atnaujintų arklių traukiamų vežimų transporto sistemą mūsų šalyje.
Psichikos sveikatos krizė žmogaus neištinka per vieną dieną. Iki tol vyksta ilgesnis ar trumpesnis procesas, kurio metu žmogus patiria psichikos sveikatos sunkumus, ar tai būtų priklausomybė nuo alkoholio, ar depresija, ar vis labiau slėgtų sunkiai išgyvenami gyvenimiški įvykiai ir patyrimai. Asmenys, kurie serga lėtinėmis psichikos ligomis, pavyzdžiui, shizofrenijos spektro sutrikimais, taip pat teigia, jog blogėjant psichikos būklei, galima efektyviai užkirsti kelią krizei, gaunant savalaikę įvairią pagalbą: socialinių problemų sprendimą, konsultavimą, psichoterapiją, vaistų vartojimą. Psichikos sveikatos paslaugų sistema tokiais atvejais turi būti išvystyta, siekiant atliepti individualius kliento poreikius:
- Paslaugos turi būti ne „laukiančios kliento“, o aktyvios, nevengiant pas klientą į namus atvykti ir paskambinti, pasiteirauti, kaip sekasi.
- Turi būti prieinamas visas spektras įvairių paslaugų ir tarpdisciplininė specialistų komanda. Reikalingos psichologo, socialinio darbuotojo, teisininko, psichiatro paslaugos, kurios būtų teikiamos namuose, dienos centruose ar ligoninėse. Turi būti prieinami užimtumo ir psichosocialinės reabilitacijos centrai ir savitarpio paramos ir pagalbos klubai, šeimos narių konsultavimas. O reikalingos paslaugos turėtų būti siūlomos atvejo vadybininko kartu su klientu sudarytą individualų planą, sudarytą kurio tikslas – būklės pagerėjimas.
- Kliento motyvavimas siekti pokyčių, gerinti psichikos būklę – svarbi paslauga, kuri taip pat turi būti psichikos sveikatos sektoriuje dirbančių specialistų įvaldyta ir teikiama, nesitikint, kad ateis tik patogūs ir motyvuoti klientai į specialistų kabinetus.
Reikalingas visuomenės švietimas ir mokymas, kaip atpažinti psichikos sveikatos sutrikimus savyje ar pas aplinkinius žmones, kaip sau ar jiems padėti, kokios pagalbos ieškoti ir kur kreiptis.
- Reikalingas visuomenės švietimas ir mokymas, kaip atpažinti psichikos sveikatos sutrikimus savyje ar pas aplinkinius žmones, kaip sau ar jiems padėti, kokios pagalbos ieškoti ir kur kreiptis.
Galima būtų tęsti šį pageidavimų sąrašą, tačiau tam reikalingas bendras sutarimas ir pripažinimas sveikatos apsaugos sistemos politikos rėmuose: reikiamų paslaugų nėra, bandykime jas kurti. Belieka apgailestauti, kad neegzistuojant tokioms paslaugoms, psichikos sveikatos krizės tampa sunkiai valdomos ir priverstinis gydymas tampa vienintele realia alternatyva. Neseniai teko bendrauti su šeimos nariais vieno žmogaus, kuriam yra diagnozuota lėtinė psichikos liga, o būklė šiuo metu sunki. Žmogus atsisako vykti į psichikos sveikatos centrą ar į ligoninę. Šeima kreipėsi į psichikos sveikatos centrą, prašant teikti paslaugas namuose. Į kreipimąsi gaunamas atsakymas: socialiniam darbuotojui ar psichologui atvykti nėra galimybių, nes centras neturi automobilio, nėra tam skirta lėšų, geriausiu atveju kartą per mėnesį atvyks psichiatras. Taigi ko laukiame? Kol žmogus taps pavojingu sau ar kitiems? Tik tokiomis sąlygomis yra taikomas priverstinis hospitalizavimas pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą. Yra rimtų ketinimų šias aplinkybes įstatyme praplėsti, siekiant „geriau padėti“ asmenims, patiriantiems psichikos sveikatos krizes. Tačiau šių aplinkybių praplėtimas reikštų psichikos sveikatos sistemos pasidavimą siekiant progreso ir atitikimo pasaulinėms praktikoms ir teisiniams standartams.
Yra sukaupta daug mokslo įrodymų, kad priverstinis gydymas nėra tiek rezultatyvus, kiek tikėtumėmės ir nesąlygoja sveikimo kaip proceso (recovery). Priverstinai hospitalizuojamas žmogus, išgyvena trauminį patyrimą ir bejėgiškumą, dėl ko psichikos sveikatos krizė (būtent dėl jos jis yra hospitalizuojamas) dar labiau gilėja. Psichiatrijos ligoninėje, kaip taisyklė, asmuo gauna vaistų, tačiau ne psichosocialinių paslaugų, kurios padėtų jam tvarkytis su savo gyvenimu ilgalaikėje perspektyvoje. Sunku net suvokti, ką patiria įžymus žmogus, apie kurio priverstinio gydymo faktą sužino visa Lietuva. Portalo teigimu, informaciją žurnalistams patvirtino neįvardinti psichiatrijos ligoninės darbuotojai, tokiu būdu peržengiant bet kokias profesinės etikos ir teisines normas.
Šioje vietoje turėtų sekti įtarus, bet logiškas skaitytojo klausimas: „O ką daryti, jeigu tokios paslaugos būtų suteiktos, o sunkios psichikos sveikatos būklės žmonės vis tiek nenori gydytis?“ Taip gali būti. Kai kurie žmonės ir nesigydys. Tačiau yra ir teisinių alternatyvų, galinčių palengvinti asmeniui priimti sprendimus: tai išankstinio nurodymo ir pagalbos priimant sprendimus schemos.
Yra ir teisinių alternatyvų, galinčių palengvinti asmeniui priimti sprendimus: tai išankstinio nurodymo ir pagalbos priimant sprendimus schemos.
Iš anksto numatęs, kad jam gali kilti krizė ar sveikatos pablogėjimas, žmogus gali nurodyti globėją, kuris esant sutrikimo paūmėjimui, jam padėtų priimti sprendimus, iš anksto sutarus, kokios pagalbos priemonės gali būti taikomos, kokiems asmenims ir kokią sprendimo galia yra suteikiama. Beje, įsigaliojant Civilinį kodekso pataisoms, tokią teisinę sutartį bus galima sudaryti Lietuvoje nuo 2016 m. sausio 1 d. Pataisos numato ir pagalbos priimant sprendimus teisinį reglamentavimą Lietuvoje. Žmogus, kuriam sunku savarankiškai priimti sprendimus, gali notariškai tai pavirtinti su jo pasitikėjimą turinčiu asmeniu, kad šis padės priimti sprendimus. Pagalbos priimti sprendimus sutartis, patvirtinta notaro ir registruota neveiksnių asmenų registre, galios visose įstaigose – jos turės priimti abu žmones kartu. Tokios galimybės atveria kelią asmenų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, galimybėms priimti sprendimus dėl savo gyvenimo.
Psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys istoriškai buvo žiauriai uždaromi bedlamuose, visuomenei darniai sutariant, kad jie patys negali nieko spręsti dėl savo gyvenimo. Tik prieš porą šimtų metų požiūris ėmė keistis. Terminas psichiatrija buvo pasiūlytas 1808 metais vokiečių gydytojo Johann Christiaqn Reil ir pažodžiui verčiant iš senovės graikų kalbos reiškia sielos gydymą (psykhē – „siela, iāsthai- gydymas). Noriu pasiūlyti įprasminti šio termino esmę, pagalvojant, ar priverstinis hospitalizavimas ir gydymas tikrai jį atitinka ir ko iš tikrųjų reikia psichikos sveikatos sutrikimus ar krizes išgyvenančiam žmogui.
Karilė Levickaitė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė
