Turbūt galima būtų pasidžiaugti, kad pirmoji ponia imasi socialinių reikalų. Tačiau džiaugtis sunku, labai sunku, kai renginio metu kviestiniai kalbėtojai pristato žmogaus orumą remiantis religiniu kontekstu, kantiška, ontologine paradigma, paprotine teise, tačiau ne žmogaus teisių standartais, nurodant, kad jos (žmogaus teisės) be orumo ir moralinės pareigos yra redukuotos iki teisinio reikalvimo.
Neatsitiktinai kalbama apie vaikus, negimusius vaikus ir senjorus, tarsi kitos visuomenės grupės Lietuvoje nebūtų svarbios orumo kontekste. Kalbama su gailesčiu ir skausmu, kvestionuojamos valstybinės vaiko teisių apsaugos sistemos...
Kai viena iš kviestinių kalbėtojų pristato situaciją, kad Lietuvoje yra tris kartus daugiau abortų, negu savižudybių, man kyla labai rimtas klausimas apie šio palyginimo etiką ir tikslą. Kaip manote, kokią potencialią politiką toks teiginys gali formuoti?
Antroje renginio dalyje nedalyvavau. Tiksliau tariant, nebegalėjau tame dalyvauti.
Kai viena iš kviestinių kalbėtojų pristato situaciją, kad Lietuvoje yra tris kartus daugiau abortų, negu savižudybių, man kyla labai rimtas klausimas apie šio palyginimo etiką ir tikslą.
Pasirinkta „žmogaus orumo“ kaip termino alternatyva „žmogaus teisėms“ demonstruoja naujų interpretacijų ir variacijų paiešką, įsipatoginant paternalistiniame „vargšiukų“ ir „gerų padedančių visuomenės narių“ diskurse. Toks matymo laukas savaime naikina bet kokį orumo supratimą, nes formuoja vertikalius santykius ir labdaros-paramos kultūrą vietoje lygių galimybių kūrimo valstybėje. Pasirinktų visuomenės grupių selektyvumas kelia klausimą, o kaip gi su LGBTQI, kitos rasės, tautos ar religijos atstovais, psichosocialinę negalią turinčiais asmenimis, imigrantais ir kitais? Interpretuojant žmogaus teises labai lengvai galime išstumti į užribį ir atskiras visuomenės grupes, kuriems „žmogaus orumas“ gal ne toks atimtas?
Tai labai pavojingas kelias, kuris jau gerokai pramintas Vengrijoje ir Lenkijoje. Ten, kur perkonstruojamos ir interpetuojamos universalios žmogaus teisės, puikiai veši nacionalistinės nuotaikos, vis kėsinamasi į demokratiją.
Aš suprasiu tuos, kurie nekomentuos ir nereaguos į mano šitą pasisakymą tarsi nepastebėdami. Bet aš sąmoningai pasirinkau kalbėti apie šį Daukanto aikštės pasirinktą kelią, skatindama būti atidžiais ir atidžioms mūsų visų teisėms mūsų valstybėje.
