Globos netekę vaikai, šeimos paramos neturintys asmenys su proto ar psichikos negalia vis dar yra izoliuojami nuo visuomenės tikint, kad tokio tipo globos paslaugos reiškia mūsų valstybės ir visuomenės rūpestį jais.
Vienų socialinės globos namų tinklapyje rašoma: „Globos namų simbolis – meilės, užuojautos angelas, sklandantis rūpestingai jį globojančiose rankose. Tai naujas požiūris į neigalų žmogų.“
Reikia pripažinti, kad toks paternalistinis pasenęs požiūris yra plačiai paplitęs. Toks požiūris akivaizdžiai nurodo santykį „jie“ ir „mes“, kuomet „mes“ jaučiamės dorais, sąžiningais, nepaliekančiais „jų“ likimo valiai ir jais pasirūpinančiais.
Tiesa, rūpinamės taip, kaip mums atrodo geriausia ir ignoruojame esminius faktus: kad tokia izoliacija nuasmenina, riboja socialinius ryšius, neigia autonomiją ir savarankiškumą, trikdo asmenybės raidą, žeidžia orumą ir iš esmės prieštarauja Lietuvos ratifikuotose konvencijose įtvirtintoms žmogaus, vaiko, neįgaliųjų teisėms.
Šie žmonės tarsi nematomi: jie nerašo straipsnių į naujienų portalus, nedalyvauja Facebook diskusijose, nesirenka į piketus ir neteikia raštų ministrams bei Seimo nariams. Jie – anapus sienų.
Šie žmonės tarsi nematomi: jie nerašo straipsnių į naujienų portalus, nedalyvauja Facebook diskusijose, nesirenka į piketus ir neteikia raštų ministrams bei Seimo nariams. Jie – anapus sienų.
Žmogaus teises pažeidžianti socialinė globa
Socialinės segregacijos praktika buvo itin paplitusi sovietinėje sistemoje, kur žmonės buvo suskirstomi į kategorijas.
Kai kurios iš šių kategorijų tiesiog buvo racionaliai apgyvendintos institucijose, tikint, kad tokia masinė globa yra ekonomiška, atitinkanti tuomet būdingą nuasmenintą požiūrį žmogų. Deja, ši tradicija itin gaji Rytų Europos valstybėse ir šiandien, nors po geležinės uždangos griuvimo praėjo daugiau nei 20 metų.
Lietuva viena iš šalių, kur itin saugomos sovietinės socialinės globos tradicijos, kur nevystomas alternatyvų bendruomeninių paslaugų spektras, kuris leistų žmonėms su negalia reikalingas paslaugas gauti gyvenant savo namuose o vaikams – gyventi globėjų šeimose.
Lietuvoje yra 106 vaikų globos įstaigos, kuriose auga apie 4000 vaikų. Maždaug 500 jų – kūdikiai ir vaikai iki trejų metų amžiaus.
Vakarų šalyse vaikų globos namų yra atsisakyta, skatinama globa šeimoje. Šios šalys yra seniai atsisakiusios tokių praktikų kaip žalingų, suprantant, kad sveikas vaikų vystymasis įmanomas tik jiems augant šeimose, kurios nebūtinai turi būti biologinės.
Kūdikiai, augantys institucijose, patiria kritinį žmogiškojo ryšio ir natūralios stimuliacijos trūkumą, dėl ko sulėtėja jo smegenų raida, vyksta pakitimai neuronų lygmenyje, taigi sutrinka natūrali vaiko raida vėliau pasireiškianti psichologinėmis, socialinėmis, medicininėmis problemomis. Kitaip tariant – tokia globos forma luošina vaikus.
Vaikai, gyvenantys globos namuose, neturi vieno asmens, su kuriuo jaustųsi saugūs, tokia emocinė praraja išlieka visą gyvenimą. Šie vaikai dažnai turi sunkumų adaptuotis visuomenėje, jaučiasi nesaugūs, neturi savarankiškam gyvenimui reikalingų įgūdžių. Tačiau politinės valios keisti situaciją Lietuvoje stinga. Net tokia šalis kaip Gruzija pademonstravo politinę valią ir ėmėsi ryžtingos reformos. Per pastaruosius šešerius metus šioje šalyje iš 4800 vaikų, gyvenančių vaikų globos namuose, liko tik 1200.
Lietuvoje yra 38 uždaro tipo globos įstaigos, kuriose gyvena apie 6000 suaugusių asmenų, turinčių psichikos ar proto negalią. Šios globos įstaigos primena kažką tarpinio tarp kalėjimo ir ligoninės.
Visas šias įstaigas per metus palieka apie 400 asmenų, iš kurių į visuomenę grįžta apie 10 proc. Likusieji – miršta (apie 85 proc.) arba yra perkeliami į kitą globos įstaigą (iki 5 proc.). Šios įstaigos didžiulės. Jose gyvena paprastai nuo 100 iki 300 žmonių, kai kuriose jų – iki 500 asmenų.
Lietuvoje yra 38 uždaro tipo globos įstaigos, kuriose gyvena apie 6000 suaugusių asmenų, turinčių psichikos ar proto negalią. Šios globos įstaigos primena kažką tarpinio tarp kalėjimo ir ligoninės.
Europa seniai nusprendė, kad žmonės su psichikos ar proto negalia turi gyventi namuose arba globą suteikiančiose įstaigose, kur gyventojų skaičius neturėtų viršyti 20-ies.
Dauguma šių žmonių galėtų gyventi savo namuose ar savarankiško gyvenimo namuose. Jie gali džiaugtis gyvenimu drauge su savo artimaisiais ir galėtų gauti reikalingas paslaugas šalia namų, jeigu tokių bendruomeninių paslaugų plėtra pasirūpintų valstybė.
Šie negalią turintys žmonės ir taip turi mažai galimybių. Jų gyvenimas neretai kupinas įvairių sunkumų, tačiau jiems skiriamos tokios gyvenimo sąlygos, kuriose ir sveikas žmogus, ko gero, susirgtų. Kaip kiekvienas iš mūsų jaustųsi gyvendamas drauge su, tarkime, kitais keturiais šimtais žmonių, neturėdamas savo erdvės, negalėdamas pasirinkti mėgstamo maisto ir leistų laisvalaikį pagal grafiką be galimybės išeiti iš namų kada panorėjęs?
Kartą vienas globos namų direktorius, išgirdęs mintį, kad toks globos organizavimas yra pažeidžiantis žmogaus teises, išreiškė nuostabą: „Juk kiekvienas iš mūsų gyvena pagal kažkokią tvarką… Pavyzdžiui, mano žmogaus teisės pažeidžiamos, jeigu, tarkime, naktį negaliu nueiti į savo kirpyklą, nes ji atidaryta dieną.“ Toks situacijų sugretinimas verčia nuogąstauti dėl fundamentalių žmogaus teisių principų suvokimo socialinės apsaugos sistemoje apskritai. Tačiau ne tik sistemos rigidiškumas, bet ir visuomenės nuostatos lemia tokią padėtį.
Ne paslaptis, kad visuomenė bijo asmenų su psichikos ir proto negalia dėl itin paplitusių stereotipų. Lietuvos gyventojai išsiskiria iš kitų Europos šalių kaip labiausiai bijantys psichikos sveikatos problemų turinčių asmenų: net 68 proc. lietuvių mano, kad psichikos ligomis sergantys asmenys yra pavojingi.
Tačiau mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad tik 3–5 proc. visų smurtinių nusikaltimų įvykdomi sutrikusios psichikos asmenų. Be to, tyrimai patvirtina ir nuramina, kad beveik tris kartus dažniau, negu likusi visuomenės dalis, ši socialinė grupė tampa nusikaltimų aukomis.
Finansavimo paradoksai
Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose ar vaikų globos namuose neretai aptiksime jautrių verslininkų ar bendruomenės narių dovanotų daiktų, išgirsime apie surengtas šventes ar suorganizuotą didesnių vaikų laisvalaikį.
Tačiau valstybė šiems vaikams skiria keletą tūkstančius litų per mėnesį. Reta šeima tiek gali skirti vieno vaiko poreikiams patenkinti. O institucijoje tik apie 20 proc. šių išteklių yra skiriama vaiko poreikiams patenkinti, visi kiti tenka globos organizavimo sistemai palaikyti, kuri, nepamirškime, žaloja mažuosius piliečius nesukurdama jiems saugaus prieraišumo, taip reikalingo tolimesniam sveikos asmenybės vystymuisi.
Visi globos namai, tiek skirti neįgaliesiems, tiek vaikams, mums, mokesčių mokėtojams kainuoja milžiniškus pinigus. Vieno asmens išlaikymas institucijoje vieną mėnesį kainuoja nuo dviejų iki šešių tūkstančių litų. Šios lėšos galėtų būti skirtos siekiant integruoti šiuos žmones bendruomenėje, padėti jiems džiaugtis šeima, savais namais, ir laisve – tuo, kuo mes kasdien džiaugiamės, patys to nepastebėdami.
Vieno asmens išlaikymas institucijoje vieną mėnesį kainuoja nuo dviejų iki šešių tūkstančių litų. Šios lėšos galėtų būti skirtos siekiant integruoti šiuos žmones bendruomenėje, padėti jiems džiaugtis šeima.
Maža to, be lėšų, skiriamų globai institucijose organizuoti ir vykdyti, Lietuva į žmogaus teises pažeidžiančias institucijas sėkmingai investuoja Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšas.
„2010 metais, gavus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą, buvo atlikta penkių globos namų pastatų rekonstrukcija. Buvo apšiltinti pastatų išoriniai atitvarai ir stogai, bei rekonstruoti šiluminiai mazgai“, – rašoma vienų socialinės globos namų veiklos pristatyme.
Deja, taip suprantame pastangas gerinant gyvenimo sąlygas žmonėms su proto ar psichikos negalia. 2007-2013 m. ES struktūrinės paramos Lietuvai periodu apie 250 mln. litų buvo skirta socialinės globos įstaigoms rekonstruoti. O kur dar kitų Europos ekonominės erdvės finansinių mechanizmų lėšos, nukeliavusios įvairiems atitvarams stiprinti?
Tai milžiniška investicija į žmogaus teisių pažeidimus. Tai visų mūsų, mokesčių mokėtojų pinigai, kurie turi būti skirti bendruomeninių paslaugų plėtrai, žmonių gerovės užtikrinimui. Didžiuliai finansų srautai jau daug metų keliavo į neefektyvią žmogaus teises pažeidžiančią sistemą, orientuojantis į pastatus, bet ne į žmones. Į sistemą, kurią reikia reformuoti, ardyti, o ne stiprinti.
Pastaraisiais metais ši problema buvo iškelta skėtinių nevyriausybinių organizacijų Europos Sąjungos mastu. Šiuo metu yra vienareikšmiškai rekomenduojama nė lito neinvestuoti į globos institucijas skirstant 2014-2020 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšas.
Tačiau iki šiol nėra aišku ir nepavyksta gauti jokios aiškios informacijos, kokios investicijos yra suplanuotos Lietuvoje. Politinės valios stoka deinstitucionalizuojant globos sistemą Lietuvoje kelia įtarimų, kad ir toliau dėmesys bus skiriamas sienoms, langams ir luboms, o ne žmogaus teisėms Lietuvoje.
Ką daryti?
Neretai tenka išgirsti klausimą: „O ką gi daryti?” Visuomet atsakau: „Pirmiausia sužinokime ir papasakokime kitiems.“
Šiandien Lietuvoje mes džiaugiamės laisve ir demokratija, visuomenė ir piliečiai gali daug nuveikti siekiant pokyčių. Pamatykime, kas yra anapus sienų, supraskime ir palaikykime tas iniciatyvas, kurios remiasi žmogaus teisių pagarba ir kalba apie tikrą socialiai atskirtų grupių įtrauktį bei visuomenės įvairovę.
Tik tokiu būdu galime paveikti vis dar gają sovietiniu palikimu besiremiančią ir, deja, daugumos dabartinių Lietuvos politikų palaikomą, globos politiką Lietuvoje. Taip, tai reikalauja mūsų, pilietinės visuomenės narių, asmeninio dalyvavimo, įsitraukimo ir atsakomybės. Žmonės anapus sienų už save kalbėti ir aktyviai veikti dažniausiai tiesiog negali. Išgirskime juos, kalbėkime ir veikime mes.
Karilė Levickaitė yra VšĮ Psichikos sveikatos perspektyvos direktorė
Šis tekstas paskelbtas Žmogaus teisių portale manoteises.lt
