Reaguodamos į tai, šių metų Seimo rinkimuose dalyvausiančios partijos savo programose nevengia dalinti pažadų dėl žalesnės ir tvaresnės Lietuvos ateities, nors daugeliu atveju tokie pažadai apsiriboja bendra vizija be konkretesnių veiksmų plano.
Kopijuoja Europos žaliojo kurso nuostatas
Žaliasis augimas yra paremtas aplinkai nekenksminga ekonomine veikla, kuri neša naudą visuomenei. Europoje šiuo metu yra ypač populiaru kalbėti apie žiedinę ir žaliąją ekonomiką – šios kryptys turėtų tapti dar stipresne Europos Sąjungos identiteto dalimi, kadangi bendrijos ateities investicijos yra nukreiptos į klimatui neutralios ekonomikos kūrimą.
Lietuva pagal ekologinių inovacijų indeksą – vieną iš populiariausių žaliojo augimo rodiklių – Europoje yra tarp vidutiniokių (2018 metais šalis užėmė 15 vietą iš 27 ES valstybių). Todėl 2021-2030 metų Nacionaliniame pažangos plane yra iškeltas uždavinys perorientuoti pramonę į žiedinę ekonomiką ir skatinti pažangiųjų technologijų ir inovacijų kūrimą, diegimą ir sklaidą.
Europoje šiuo metu yra ypač populiaru kalbėti apie žiedinę ir žaliąją ekonomiką – šios kryptys turėtų tapti dar stipresne Europos Sąjungos identiteto dalimi.
Apie žiedinę ar žaliąją ekonomiką savo programose užsimena 12 partijų iš 17, tačiau tik 6 iš jų yra pateikusios platesnį suvokimą, kaip reiktų vystyti šią ekonomikos kryptį laimėjus rinkimus. Didžioji dalis partijų programų žiedinės ar žaliosios ekonomikos klausimais yra suformuotos remiantis Europos žaliojo kurso nuostatomis. Trys partijos pasirinko lengvesnįjį tiesioginio kopijavimo kelią, t.y. Lietuvos žaliųjų partija, Darbo partija ir Lietuvos socialdemokratų darbo partija pažodžiui perkėlė tikslą inicijuoti Nacionalinę mokslinių tyrimų ir inovacijų programą klimato kaitos ir atsinaujinančios energetikos temai, nors plačiau apie tokios programos finansavimo ir veiklos galimybes neužsimena.
Daugiau darbo įdėjo 5 partijos
Išsamiau ir giliau Europos Komisijos mintis į savo nuostatas perkėlė Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, Laisvės partija, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos žaliųjų sąjunga. Visų šių partijų programose vieningai remiama atsinaujinanti energetika, žaliosios inovacijos, atliekų mažinimas ir perdirbimas, beatliekė gamyba bei bioekonomika.
Tiesa, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasirinko kiek kitokį būdą savo pozicijai pristatyti – partija pagrindiniais savo veiklos rezultatais laiko atnaujintą 2021–2030 metų nacionalinės pažangos planą bei Lietuvos ateities ekonomikos DNR planą kartu su atnaujintu Nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų planu 2021–2030 m. Programoje teigiama, kad būtent šių strategijų tolesnis įgyvendinimas ir bus pagrindinis ateinančios kadencijos prioritetas.
Abejonių kelia Lietuvos ateities ekonomikos DNR plano priskyrimas prie nuoseklaus šalies vystymo ilgalaikėje perspektyvoje, kadangi šio dokumento atsiradimui didžiausią įtaką turėjo koronaviruso sukeltas neigiamas poveikis ekonomikai.
Šis partijos nuopelnų prisiėmimas sau yra gerokai perdėtas, nes prie minėtų strategijų kūrimo prisidėjo įvairios suinteresuotos institucijos ir ekspertai, nepriklausantys valstiečiams. Taip pat abejonių kelia Lietuvos ateities ekonomikos DNR plano priskyrimas prie nuoseklaus šalies vystymo ilgalaikėje perspektyvoje, kadangi šio dokumento atsiradimui didžiausią įtaką turėjo koronaviruso sukeltas neigiamas poveikis ekonomikai, o ne anksčiau išsikelti valstiečių partijos planai skatinti šalies augimą. Todėl ir žiedinės bei žaliosios ekonomikos kontekste yra sudėtinga vertinti šios partijos programą, kadangi ji nėra išskirtinai partijos sukurtas rezultatas.
Skirtumai slypi detalėse
Nors iš pirmo žvilgsnio partijų programos žaliosios ir žiedinės ekonomikos klausimais yra pakankamai panašios, tačiau skirtumai išryškėja vertinant planuojamų investicijų kryptis. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Laisvės partija bene labiausiai pasiruošusios vystyti žiedinę ekonomiką – programose jos numato skatinti verslą diegti naujus, ekologiniu projektavimu paremtus gamybos standartus, pagal kuriuos produktus būtų galima pataisyti, pakartotinai panaudoti, o perdirbtas atliekas paversti naujais produktais. Abi partijos taip pat yra pasirengusios skatinti žaliąsias inovacijas, mokslo ir verslo bei tarpsektorinį bendradarbiavimą, tačiau konservatoriai pirmenybę teikia inovacijoms naujų perdirbamų ir pataisomų produktų, inovatyvių medžiagų srityse, o Laisvės partija – atsinaujinančių išteklių, žaliosios energetikos ir biosistemų atradimams.
Žaliųjų inovacijų ir technologijų skatinimo klausimu yra pasiruošusi veikti ir Lietuvos socialdemokratų partija, tačiau jos investicijų pritraukimas yra orientuotas į aukštąsias biotechnologijas, nanotechnologijas, informacines technologijas, robotiką, atsinaujinančius šaltinius ir kitas žiniomis grįstas ekonomikos sritis.
Dėmesys regionams ir ES fondams
Žiedinės ekonomikos plėtros potencialią regionuose mato Lietuvos liberalų sąjūdis ir Lietuvos socialdemokratų partija. Pirmoji regionuose siūlo remti antrinių žaliavų surinkimą, supirkimą ir perdirbimą. Antroji šiose teritorijose siekia sukurti sąlygas inovacijoms, kurios būtų grindžiamos bioekonomikos ir žiedinės ekonomikos principais.
Liberalai taip pat turi viziją dėl konkretaus atliekų srauto valdymo – nebenaudojamų padangų. Tačiau turint omenyje tai, kad partija nėra įtraukusi kitų svarbių didelių atliekų srautų, tokių kaip tekstilė ar elektronika, valdymo, susidaro įspūdis, kad padangų atliekų tvarkymo idėja naudojama tik siekiant reaguoti į visuomenės nepasitenkinimą dėl ją ne per seniausiai sukrėtusių įvykių, o ne dėl realių pokyčių atliekų sektoriuje siekimo.
Bendrai visų partijų planus ir pažadus itin susilpnina miglota finansavimo perspektyva. Didžioji dalis numatytų tikslų įgyvendinimo reikalauja išties nemažų investicijų, kurių nepadengs vien aplinkosauginių mokesčių didinimas ir principo „teršėjas moka“ taikymas, už kurį pasisako Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, Laisvės partija, Lietuvos žaliųjų partija, Lietuvos socialdemokratų darbo partija ir Lietuvos liberalų sąjūdis. Todėl vis dar populiariausia finansavimo alternatyva išlieka Europos Sąjungos fondų įsisavinimas. Vienintelė Lietuvos žaliųjų partija kalba apie naują vietinio finansavo šaltinį – gyventojų žaliųjų investicijų fondą, kuris būtų skirtas investicijoms į atsinaujinančios energijos gamybos objektus ir žaliųjų technologijų gamybą.
Bendrai visų partijų planus ir pažadus itin susilpnina miglota finansavimo perspektyva.
Vengia rimtų sprendimų
Apibendrinant šių metų partijų programas, gera žinia yra ta, kad didžioji dauguma šalies partijų sutaria dėl bendro tikslo – skatinti žiedinės ir žaliosios ekonomikos plėtrą ir gerinti aplinkosaugos rodiklius. Todėl bent Europos Sąjungos parama, nukreipta į žaliąjį augimą, bus įsisavinta be didesnių vertybinių diskusijų. Kita vertus, pačios programos yra suformuotos taip, kad sudarytų įspūdį, kad partijos yra tikrai pasiruošusios kurti aplinkai palankesnę ekonomiką ir taip patenkinti gamta bei tarša besirūpinančių piliečių nuogąstavimus. Tačiau žaliasis augimas yra ne tik efektyvesnis atliekų tvarkymas ir daugkartinis daiktų panaudojimas. Ne ką mažiau svarbiais klausimais išlieka pramonės perorientavimas link tvaresnių gamybos modelių, žiedinės ir žaliosios produkcijos konkurencingumo užtikrinimas, struktūriniai vertės grandinių pokyčiai ir bendras visuomenės sąmoningumo ugdymas – šioms temoms rinkimų programose vietos palikta labai mažai.
Karolina Kužmarskytė yra Lietuvos inovacijų centro Žiedinės ekonomikos ekspertė.