Šis projektas – pavyzdys nekokybiškos teisėkūros, apie kurios kultūros kėlimą, kaip vieną svarbiausių uždavinių, dabar kalbama tiek daug. Visų pirma, panagrinėkime kaip projekto iniciatoriai vertina galimas išlaidas. Ogi paprasčiau nei paprastai – pripažįstama, kad prireiks papildomų biudžeto lėšų, tačiau konkretūs skaičiavimai nėra pateikiami. Seimui jau daug kartų apsvarsčius kitų metų biudžetą ir pasiruošus jį priimti, teikiamu projektu akiplėšiškai siūloma tiesiog didinti pajamas iš mokesčių surinkimo.
Toks pasiūlymas skamba makabriškai tokiu laiku, kai tiek gyventojai, tiek Vyriausybė dūzgia apie tai, kaip lengviau įveikti mums visiems pandemijos sukeltus finansinius sunkumus. Be to, kad šis pasiūlymas pareikalautų šiuo metu labai brangių biudžeto lėšų, už projektą susimokėsime ir netiesiogiai. Būtent apie pastarąsias išlaidas per mažai kalbama.
Išmokas siūloma pradėti mokėti jau po keletos dienų – nuo 2021 m. sausio! Teisės akto priėmimas nėra blynų kepimas: užregistravus projektą jis vertinamas kompetentingų institucijų, vėliau pateikiamas Seime, pritarus pateikimui toliau svarstomas Seimo komitetuose, vykdomos viešosios konsultacijos, rengiamos derinimo pažymos, o jeigu dar paprašoma ir nepriklausomo ekspertinio vertinimo, projekto priėmimas gali užtrukti mėnesius.
Teisės akto priėmimas nėra blynų kepimas.
Nepaisant to, kad nėra net teorinės galimybės projektą priimti tokį, koks jis yra dabar, teisėkūros mechanizmas jau užkurtas. Ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo projekto gavimo dienos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas turės pateikti savo išvadą, o ne vėliau kaip per 10 darbo dienų išvadas privalės pateikti ir Teisingumo ministerija. Šie etapai yra būtini, o turint omeny šventinį laikotarpį, realiausia išvadų tikėtis jau naujaisiais metais, t.y. po projekte siūlomos įsigaliojimo dienos.
Bet palaukite, yra ir daugiau. Kadangi įstatymui įgyvendinti reikės lėšų, susijusių su valstybės biudžeto koregavimu, toliau svarstant įstatymo projektą privalomai turi būti gautos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto ir Vyriausybės išvados dėl galimų šių lėšų šaltinių, taip pat turės būti pateiktas ir svarstomas valstybės biudžeto įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Taigi dėl vieno teisėkūros svilėsio dabar galvas turės sukti mažiausiai 4 institucijų ar padalinių specialistai ir Seimo nariai. Papildomai dar reikės ir vieno naujo teisės akto projekto dėl valstybės biudžeto, kuris, prisiminkime, irgi nėra kepamas kaip blynas. Ir visa tai – dar nepasiekus projekto pateikimo Seime etapo.
Tai nėra vien techninės problemos. Už šią iniciatorių viešųjų ryšių akciją susimokės ne kas kitas, o mokesčių mokėtojai, nes visų valstybės tarnautojų, politikų ir Seimo narių, kurie sudaro Biudžeto ir finansų komitetą, atlyginimai mokami iš biudžeto. Aptartas Išmokų vaikams įstatymo pakeitimas gali tapti precedentu – kiti neatsakingi ir populiarumo trokštantys Seimo nariai gali imtis panašios rinkodaros.
Kai atliekų tvarkymo srityje taikomas elementarus principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad „atliekų tvarkymo išlaidas privalo apmokėti pirminis atliekų darytojas“, teisėkūroje dalyvaujantys subjektai teršia aplinką, nenešdami jokios atsakomybės už savo prabangias iniciatyvas.
Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė.
