Pagal pasaulio tendencijas, nėra niekingesnio užsiėmimo negu influenceris. Vien šitas įžymybių pavadinimas „influenceriai“ daug kam sukelia juoką. Laisvo oro korporacijų direktoriai, veltėdžiai dykavalgiai, paviršutiniškumo planktonas, apsmuktsmegeniai, žinomumo iškamšos – nuo Aliaskos iki Paryžiaus, nuo Paryžiaus iki Vladivostoko – neduokdie žiniasklaida nesukategorizuos tavęs į kokį menininką, aktorių ar dainininką, ir užklijuos influencerio etiketę, iškart gausi strėlių, žmonės džiaugsis tavo nesėkmėm, kumščiuos išsiliet supykę ir tavimi matuos nereikšmingumą. Jei nesukategorizuos žiniasklaida, nereiškia, kad žmonės nepastebės tavęs imančio į rankas vonios valiklį ir užsidedančio šypseną… „Kiek save atsimenu, nuo ankstyvos vaikystės man rūpėjo švara“...
Kad influenceriai nemėgstami globaliai man patvirtino šią savaitę, kai anglakalbis Lietuvos žiniasklaidos vienaragis „Bored Panda“ publikavo istoriją, kaip restoranas apgavo influencerį. Influenceris kreipėsi į Londono restoraną su pasiūlymu mainyti kelias publikacijas į maistą. Sekėjų, pasak restorano, influenceris turėjo daug. Restoranas vaikiną pasiuntė nueiti prie vieno policijos komisariato, neva atsiimt maisto, o kai tas nusibeldė, liepė jam prisiduot policijai už nusikaltimus prieš svetingumo industriją.
Aš influenserį užstojau komentaruose. Kuris restoranas nėra pirkęs reklamos?
Aš influencerį užstojau komentaruose. Kuris restoranas nėra pirkęs reklamos? Gal žvaigžduko auditorija labai tinka restoranui, gal jis koks Londono hipsteris, jeigu jis turi kokį 100 tūkstančių sekėjų, penki burgeriai su bulvytėm – koks 80 svarų, geras sandoris. Bet pasaulis pylė ant jo nesirinkdamas, pritariančių man nebuvo. Balsai iš JAV, Vengrijos, Indonezijos – jis netalentingas, niekas („nobody“), jo sekėjai sugeneruoti, 50 tūkstančių nėra įžymybė. Iki išvadinimo sukčiumi. Jo vardas straipsnyje nebuvo atskleistas, tie visi komentatoriai peikėjai apie jį nieko nežinojo. Bet vis tiek netalentingas ir su robotais vietoj sekėjų. Keiskim šitą knygą į šitą maikę – „sukčius“!
Buvo laikai, kai pasaulis buvo aiškus ir paprastas. Žvaigždes rodydavo per TV ir kino ekranus, vienas kitas sužibėdavo radijuje, jei apie tave parašydavo laikraštis, tu viduje žinodavai, kad visi perskaitė. Dabar visai neaišku. Kiekvienas gali filmuotis ir rodyt save per ekranus. Priviso visokių tiktokerių, jūtūberių ir instagramerių, kurie prisiperka mikrofonų, apšvietimų, išmoksta montuot, atidaro namuose mažas TV studijas, kala pinigus penkis kartus didesnius už vidutinį atlyginimą ir kai kurie tokie įžūlūs, kad net į Facebook’ą neužsuka, neva, senų žmonių ir politikos analitikų vieta.
Iš kur ši netolerancija ir alergija įžymukams?
Iš kur ši netolerancija ir alergija įžymukams? Argi Angelina Jolie ir George’as Clooney nepozavo su blakstienų tušo buteliuku ir prabangiu laikrodžiu? Argi Mis Pasaulis ir Misteris Visata nebuvo žinomi tik dėl savo išvaizdos? Kad Mis Pasaulis žymi tik talentu traukti akį galvos neskauda, bet kad kaimynė Gerda iš savo eilinio blokinio buto 89 tkst. sekėjų renka, tai man ėda dūšią. Kokia tu žvaigždė?!, tavo dujinė matosi! Tu tokia kaip aš! Pozuok man iš prašmatnios turtingos aplinkos, tai galėsi žvaigžde vadintis! „Aš ją pažįstu, įsivaizduok, mokykloj apsivėmus buvo, o dabar žvaigždė!“.
Mėgavimasis žvaigždžių paslydimais ir nukritimais yra atskira seksualinė orientacija. Kadangi žmonės mano, kad tu turi teisę aiškinti jiems gyvenimą iš TV ar telefono ekrano, tai ir jie turi teisę, kaip tiksliai sako anglakalbiai, yra tituluoti, su privilegija pasakyt, kad, kaip buvo man, nusišluostytų šikną su mano straipsniu. Kuo labiau man į veidą, tuo daugiau pasitenkinimo. Visas net apsalęs iš malonumo. Šalia stovėjusi jo mergina ką tik buvo išpusčiusi mane komplimentais, kaip giliai ji sužavėta tuo mano komentaru. Jis ne pavydėjo, ne apie santykius tai buvo, jis norėjo matyti krentantį autoritetą.
Neapykanta žvaigždėms nieko naujo, tačiau dabar turime ir įžymybes („selebričius“), ir influencerius. Vargu, ar kas pripieštų Valančiūnui influensinimą už dešrelių gyrimą reklamoje. Bet kiemo krepšinio žvaigždė Driblingčiūnas geriau tegu nesirodo man vaizde. Visa nauja karta žiniasklaidos veikėjų, kurie rado savo būdus ir kelius susikurti platformą. Visokios gelinio lakavimo mechanikės ir makiažo dažytojos… Labai sunku pakelti. Jie kaip 1992-ųjų novorišai, naujieji lietuviai, superkantys metalus ir vežantys juos į Vakarus. Buvo normalus kaimynas, o dabar peržiūrose maudosi, šitas naujojo kapitalizmo čempionas.
Senojo kirpimo žvaigždės, televizijų žmonės, ir skleidžia kitokias vibracijas negu naujosios komunikacijos išperos.
Senojo kirpimo žvaigždės, televizijų žmonės, ir skleidžia kitokias vibracijas negu naujosios komunikacijos išperos. Jei dirbdavai televizijoje, žinodavai, kad tave žiūri visi, o jeigu esi interneto žurnalistas, blogeris, žvaigždė, tiksliai matai reitingus, peržiūrų skaičius, láikus. Žvaigždė nebėra stabukas, net didžiausius kino herojus tu gali greitai pasiekti, o televiziją persijungti į Instagramą. Pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje krenta kaip pasaulyje nuosekliai krenta „celebrity“ paieškų skaičius, nes ir pensininkai žino, kad gali pasidaryt savo žiniasklaidą, savo garsinę ar vaizdinę pokalbių laidą. Tūlas politikas jau žino, kad kokio laikraščio šantažistinė redaktorinė politika „arba pirk reklamą, arba mes toliau trauksim apie tave nesąmones“ nėra galutinė ir pasaulio pabaiga.
Bet kai kas ilgisi tų auksinių laikų.
Bet kai kas ilgisi tų auksinių laikų. Kai aukštasis išsilavinimas buvo proto pažymėjimas, kūrinio išleidimas ant popieriaus reiškė autoriaus įbiblinimą, o žvaigždės pamatymas gatvėje buvo šventojo apsireiškimas. Bet internetas dar nelaimėjo. Netgi portaluose galima perskaityti antraščių „Internautai dalinasi, internete plinta toks ir toks vaizdelis“. Sėdite prieš kompiuterį ir skaitote, kaip kažkokiam internete, kažkokie internautai, tai ne jūs, mūsų interneto skaitytojai, yra tokia internautų subkultūra, jie tarpusavy vienas kitam video siuntinėja. Netgi kai kuriems interneto žurnalistams televizija vis dar yra pagrindinis, vyriausiasis informacijos šaltinis, visa interneto žiniasklaidos revoliucija yra kažkas neįvykęs.
Revoliucija vyks toliau. Neturėkit abejonių, profesionalūs žurnalistai išliks. Greitai, tiksliai, glaustai ir tuo pačiu išsamiai ir dar objektyviai aprašyti valdžios veiksmus reikia įgūdžių ir išsilavinimo.
Revoliucija vyks toliau. Neturėkit abejonių, profesionalūs žurnalistai išliks. Greitai, tiksliai, glaustai ir tuo pačiu išsamiai ir dar objektyviai aprašyti valdžios veiksmus reikia įgūdžių ir išsilavinimo. Aš nesakiau universiteto, reikia lavintis ir išsilavinti. Ir laiko – po darbo į Vyriausybę ir dar be akreditacijos nenueisi. Vis daugiau žmonių supras, kad ir jie yra žurnalistai ir aktoriai, ir įsitrauks į žiniasklaidos gamybą. Jeigu jūs pražiopsojot paskutinius dvylika metų ir kaip dabar stogą rauna TikTokas.
Galbūt ir aš sulauksiu laikų, kai ir už savo feisbuko ar Twitterio paskyroj publikuotą gerą juokelį ar taiklią kritiką komentaruose uždirbsim pinigų. Kiek milijonų uždirbtų memų autoriai, jeigu galėtų monetizuoti peržiūras? Trūksta tik apskaitos ir autorystės apginimo. Daugiau apie nelaukinį XXI amžiaus antros pusės internetą kitą kartą.
Gerų skaičių, daug populiarumo ir šlovės visiems. Visi mes influencinam vienas kitą. Ir užmeskit akį į džokerius. Jie nori, kad visos akys žiūrėtų į juos tik tada, kai jie kažkam tiesioginiam etery smegenis taško.
