Įstatymu yra reglamentuojama pranešėjų teisinė apsauga. Kokia galima nauda pranešėjui:
Pirma, gali būti sumokėtas atlyginimas už vertingą informaciją arba kompensuojamas jo patiriamas neigiamas poveikis (išmokant iki 50 bazinių socialinių išmokų dydžio kompensaciją, kas šiuo metu sudarytų iki 1900 eurų). Kiekvienu atveju kompetentinga institucija sprendžia, ar mokėti, kompensuoti pranešėjui, ir jeigu taip, tai kiek.
Antra, draudžiama daryti neigiamą poveikį prieš asmenį, pateikusį informaciją net nelaukiant kol jis bus pripažintas pranešėju. Tokio asmens negalima atleisti iš darbo, perkelti į kitas pareigas ar taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones. Jeigu asmuo po pranešimo vis tik patyrė neigiamas priemones, tai darbdavys turės įrodyti, kad jos buvo ne dėl pranešėjo pateiktos informacijos.
Atkreiptinas dėmesys, jog Pranešėjų apsaugos įstatymas yra skirtas tik su įstaigomis susijusiems asmenims.
Trečia, teisinė pagalba. Pranešėjas gali kreiptis ir jam bus suteikta antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba, neatsižvelgiant į nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti.
Ketvirta, atleidimas nuo atsakomybės. Pranešėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei pats dalyvavo darant pažeidimus, tačiau apie tai pranešė įstatymo nustatyta tvarka.
Nors įstatymas gana nedidelės apimties, nėra aišku, kaip jis bus įgyvendinamas praktiškai. Neaišku, ar kiekvienas besikreipęs asmuo bus pripažįstamas pranešėju, kokiam terminui jam tas statusas bus suteikiamas ir galios numatomos garantijos, kokia praktika susiklostys dėl atlyginimo, kompensavimo, t.y. kiek bus mokama, jeigu apskritai bus, ar kokio dydžio suma bus kompensuojama. Kiek ginčų kils, ar neigiamas poveikis susijęs su pranešimu, ar atleisti nuo atsakomybės reikia po asmens pranešimo taip pat prognozuoti sunku.
Atskirai paminėtina dėl teisinės pagalbos: kiek garantuojama nemokama teisinė pagalba yra savalaikė ir tinkama. Paprastai asmuo nori konsultuotis su advokatu ar kitu teisininku, kuriuo jis pasitiki. Ir dažniausiai dar prieš kreipimąsi, gal net jam reikėtų teisinės pagalbos teikiant patį pranešimą. Po pripažinimo pranešėju gal apskritai jau nebereikės teisinės pagalbos, o jei reikės, tai pranešėjui, matyt, bus priimtinesnė teisinė pagalba, kuria jis naudojosi ar nori naudotis savo nuožiūra pasirinkdamas teisininką. Nežinant, ar pareiškėjui apskritai bus atliktas koks nors finansinis mokėjimas, jo patirtos išlaidos teisinei pagalbai greičiausiai nebus padengiamos – tą įstatymų leidėjas galėjo numatyti iš anksto, numatydamas kitokį teisinės pagalbos užtikrinimo mechanizmą.
Atkreiptinas dėmesys, jog Pranešėjų apsaugos įstatymas yra skirtas tik su įstaigomis susijusiems asmenims. Kiti asmenys, tai yra tie, kurie praneša apie galimus pažeidimus, tačiau su tomis įstaigomis nėra susiję, negali būti pripažinti pranešėjais ir numatytos garantijos jiems netaikomos.
Taigi, pranešėjų apsaugos įstatymas realiai yra naudingas tik įstaigų tarnautojams, darbuotojams. Klausimas, kiek tai skatins piliečius pranešti apie žinomus pažeidimus ir, po pranešimų, kiek šis įstatymas juos apsaugos? Dar daugiau, ar nebus piktnaudžiaujama pranešant apie galimus pažeidimus siekiant išsaugoti savo darbo vietą ar išvengiant atsakomybės už pažeidimus? Bet kokiu atveju, tikėsimės, kad ateityje jis dar bus tobulinamas atsižvelgiant į jo taikymo metu išryškėsiančius trūkumus. Panašaus įstatymo, apsaugančio pilietinę pareigą atliekančių asmenų teises, reikėjo jau seniai – turime kuo puikiausių pavyzdžių, kai apie korupciją ir nepotizmą prabilęs pilietis yra paliekamas vienas, be jokių garantijų ir dar turi paskui teismuose įrodinėti savo minčių teisingumą arba netgi yra persekiojamas.
Karolis Rugys yra advokatas.