Cituojami A.Kubiliaus žodžiai buvę pasakyti komentuojant Seimo komiteto išvadas dėl galimų CŽV kalėjimų Lietuvoje. Tai buvo nesusipratimas: ministras pirmininkas kalbėjo ne apie CŽV, o apie Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos metodus. Daugybei skaitytojų, taip pat ir politikų, JAV ir visame pasaulyje, Lietuva parodyta visiškai netinkamoje, mūsų valstybei žalingoje šviesoje. Tačiau būtų neteisinga visą kaltę dėl to suversti tik nepakankamai atidžiam šią naujieną pranešusiam žurnalistui.
Nepavyko aptikti tikslios informacijos, kokiomis aplinkybėmis padaryta minėta klaida. Kai ką paaiškina tai, kad ši informacija į „The New York Times“ buvo pasiųsta iš Maskvos. Peržvelgus internetinę dienraščio svetainę matyti, kad tas pats žurnalistas Cliffordas J.Levy tą pačią 2009 metų gruodžio 23 dieną iš Maskvos dar pranešė naujienas apie Kirgizijos prezidentą ir Kijevo zoologijos sodą. Galima spėti, kad medžiagą jis rengė būdamas kitoje valstybėje, skubotai. Pristatydama Seimo komiteto parlamentinio tyrimo išvadas, fantazijų pažėrė ir kita Vakarų žiniasklaida. Pavyzdžiui, BBC tinklalapyje žurnalistas, taip pat reziduojantis Maskvoje, ištrimitavo, kad Seimo komitetas aptiko net aštuonis Lietuvoje kalintus asmenis. Ką gi, nuo šiol bent jau aš daug mažiau pasitikėsiu net ir šiomis išgarbintomis žiniasklaidos priemonėmis, nes akivaizdu, kad ir jos pažeidžia žurnalistikos standartus. Juo labiau apmaudu, kad šiuo atveju kalbama ne apie eilinę, vietinę problemą, o apie klausimą, kuris jaudina visą pasaulį. Informacijos iškraipymai gali turėti didelių nenumatytų pasekmių. Be kita ko, šios klaidos atskleidžia, kokioje gilioje informacinėje kišenėje vis dar yra nusmegus Lietuva. Pasaulio žiniasklaidos akyse ji vis dar – tolima posovietinės erdvės periferija. Tai gali itin skaudžiai atsiliepti kada nors kilus netikėtai krizei.
Tačiau vis dėlto bent jau dalį kaltės dėl paskleistos neteisingos informacijos turi prisiimti ir premjeras. Juk šioje istorijoje Lietuvos VSD atliko tik pagalbinį vaidmenį. Jei kas Lietuvoje vyko, tai buvo organizuojama CŽV. Yra rimtų pranešimų, kad gretimoje Lenkijoje panašiose „juodosiose vietose“ kaliniai buvo kankinami, ir tai atliko ne Lenkijos tarnybos. Turėdamas tokį kontekstą JAV žurnalistas tiesiog nesugebėjo „suvesti galų“: jeigu jis būtų priėmęs teiginį, kad Lietuvos VSD dirbo sovietiniais metodais, kokiais epitetais tada apibūdinti CŽV veiklą?
A.Kubiliaus pateiktas VSD vertinimas greičiausiai nebuvo susijęs vien su CŽV kalėjimų epizodu. Ministro pirmininko požiūrį emociškai nuspalvino jau daugiau nei trejus metus trypiama polka su ragučiais, kurios centre atsidūrė tas pats VSD. Čia ir „Dujotekana“, ir klanų įtakos, ir slaptųjų pažymų problema. Tačiau pasisakant dėl tokio svarbaus klausimo kaip CŽV kalėjimai, kai visas pasaulis klauso ištempęs ausis, rekomenduotina kalbėti aiškiai ir nedviprasmiškai, nepasiduodant emocijoms ir politikavimo pagundai.
Užsienio žurnalistus galima kaltinti nerūpestingumu, tačiau visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuva nepateikė visiems prieinamos informacijos anglų ir kitomis kalbomis. Valstybės kontrolės duomenimis, Lietuva savo įvaizdžio formavimui per ketverius metus išleido 63 mln. litų. Tačiau dabar padėtis – išties unikali: Lietuvos Vyriausybė ne tik neskelbia jokių naujienų užsienio kalbomis, bet ir išvis neturi savo svetainės versijos anglų kalba, nepateikia nuorodos į jokią anglišką oficialią Lietuvos svetainę. Tai nepateisinama jokiais argumentais. Seimo naujienos anglų kalba yra skurdžios, neišsamios. Už valstybės institucijas atidirba privatus naujienų portalas „Alfa“, kurio unikalų anglišką tinklalapį reikėtų labiau populiarinti. Gyvename informacijos amžiuje, įvaizdžių ir simuliakrų epochoje, nuolat žioruojant informacinio karo pašvaistei. Informacija neretai būna brangesnė už pinigus. Nejaugi Vyriausybei tai visiškai nerūpi? Imkime ir tiesiog atverkime informacijos kanalus, o jau po to svarstykime brangaus įvaizdžio kūrimą.
