Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kasparas Adomaitis: 5 klausimai dėl atliekų deginimo politikos, kuriuos pamiršome užduoti

Kur keliauja mūsų išrūšiuotos atliekos? Atsakymas apie atliekų rūšiavimo tikslą neatskiriamas nuo atsakymų į klausimus dėl Lietuvos atliekų deginimo politikos.
Kasparas Adomaitis
Kasparas Adomaitis / O.Posaškovos nuotr.

Deginimui Lietuvoje turime net tris jėgaines – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje (ir dar vieną, pavojingoms atliekoms, Šiauliuose). Ateityje atliekas deginimui neišvengiamai naudos ir Akmenės cementas.

Lietuvos atliekų jėgainės – modernios. Beje, ten švariau ir tvarkingiau, nei bet kurioje kitoje mano lankytoje atliekų tvarkymo įmonėje, bet yra BET. Tiksliau – net 5.

Pirma, šiek tiek skaičių. Lietuva ir ES kelia tikslą iki 2025 m. perdirbti 55 proc. savo komunalinių atliekų, o iki 2030 m. – dar daugiau. Lieka sugalvoti, ką daryti su likusiais 45 proc. – laidoti sąvartyne, deginti, gal apskritai mažint atliekų susidarymą, o gal dar kokių gudrių sprendimų atsiras. Tačiau jau šiandien Lietuvos deginimo pajėgumai siekia ~600 tūkst. t. arba 47 proc. nuo visų susidarančių pajėgumų. Dar daugiau – atliekų deginimo jėgainės nori dar pasididinti joms leidžiamą sudeginti kiekį iki ~715 tūkst. tonų. Jų turimi katilai pajėgūs, reikia tik aplinkosauginių leidimų.

Viena valstybės ranka siekia perdirbti 55 proc. mūsų atliekų, kita – tuo pačiu metu tokį patį kiekį sudeginti.

Situacija jau turbūt aiški – viena valstybės ranka siekia perdirbti 55 proc. mūsų atliekų, kita – tuo pačiu metu tokį patį kiekį sudeginti. Degintinos pramonės atliekos į šiuos skaičius nepatenka, bet spaudimas panaikinti draudimą importuoti atliekas deginimui atsiranda didžiulis. Į tokią situaciją jau pakliuvo tiek Švedija, tiek Danija, tiek kitos perteklinius pajėgumus turinčios šalys.

Antra, tikėjomės, kad šiluma iš atliekų bus pigesnė. Realybė tokia, kad atliekų degintojai prisiderina prie biokuro kainų. Brangsta biokuras ir biokuro šiluma – iš paskos atseka ir iš atliekų pagaminamos šilumos kaina. Tai normalu iš verslo ir pačių atliekų jėgainių pusės – jos siekia gauti maksimalias pajamas. Bet tai anaiptol nėra priimtina Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos gyventojams – jie sutiko savo miestų pašonėje turėti atliekų jėgaines, prisiėmė jų keliamą riziką ir taršą, taigi turi teisę tikėtis pigesnio šildymo, kuris galėtų priklausyti nuo atliekų deginimo savikainos, bet ne nuo nesusijusių biokuro kainų.

Trečia, jei biokuro katilinės turi susimokėti už kurą, tai atliekų jėgainės gauna pajamas už savo sudegintas atliekas. Siekis gauti maksimalias pajamas ryškėja ir čia – tik šiuo atveju atliekų degintojai savo kainas priderina ne prie biokuro, o prie šalinimo sąvartyne kainų. Neseniai Lietuvoje nusprendėme didinti sąvartynų mokestį, bet kyla klausimas, ar sąvartynų mokestis didėjo tam, kad mažiau laidotume sąvartynuose (tokia turėtų būti mūsų siekiamybė, kurią vienareikšmiškai palaikau), ar todėl, kad atliekų degintojai galėtų daugiau uždirbti. Artimiausiu metu energetikos reguliavimo taryba (VERT) pateiks savo atsakymus, kokią nustatysime maksimalią atliekų deginimo kainą.

Ketvirta, Lietuvoje yra trys deginimo jėgainės. Visos sukoncentruotos dvejose rankose – pusantros priklauso UAB „Gren Lietuva“ (anksčiau – „Fortum“) ir pusantros priklauso AB „Ignitis grupė“. Man būtų ramiau, jei rinkoje veiktų ir konkuruotų trys atskiri dalyviai. Kol kas turime pasitikėti garbės žodžiu ir rinkos dalyvių konfidencialumo susitarimais, kad šios trys gamyklos tarpusavyje veiksmų ir kainų nederina.

Penkta, atliekų deginimo jėgainių išmetimų duomenys realiu laiku pateikiami tik Aplinkos apsaugos departamentui. Atliekų jėgainės modernios, neabejotinai atitinka standartus, tad kyla klausimas, kodėl emisijų duomenų nebūtų galima realiu laiku stebėti visai visuomenei? Kodėl jie nėra vieši? Nors pavojingas atliekas draudžiama vežti deginti į Klaipėdos, Kauno, Vilniaus atliekų jėgaines, neabejoju, kad daug atliekų turėtojų mielai įmaišytų savo turimas pavojingas atliekas su nepavojingomis ir atvežtų jas deginti ten – juk taip daug paprasčiau ir pigiau. Dėl to maksimali kontrolė ir viešumas, stebint atliekų jėgainių išmetimus – būtini.

Šie klausimai jau seniai turėjo būti atsakyti, bet, deja, atsakymų trūksta. Lietuva aiškiai juda link to, kad bus bene daugiausiai atliekų sudeginanti valstybė Europos Sąjungoje, o paskata stiprinti atliekų perdirbimą praktiškai išnyks. Atliekų sutvarkymas atsiradus deginimo jėgainėms, panašu, brangs, o šiluma kainuos tiek pat, kiek ji kainuotų turint biokuro, o ne atliekų jėgaines. Investavus ES lėšas ir suteikus valstybės svarbos objektų reikšmę naujoms atliekų jėgainėms, valstybė turėtų ir aktyviau prisiimti atsakomybę už šių objektų teikiamą naudą visuomenei.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?