Gamtos atkūrimo įstatymas Europoje buvo patvirtintas tik po Europos parlamento rinkimų ir tik minimalia reikalinga balsų persvara — jei Lietuva būtų nepalaikiusi šio sprendimo, vargu, ar jis būtų buvęs priimtas. Lietuvos pozicija iš tiesų buvo beveik pasikeitusi — europinio krikščionių-demokratų EPP aljanso, sustiprinusio savo pozicijas Europos parlamente, iniciatyva, paskutinę akimirką buvo siekiama pakeisti net ir tokių nedidelių šalių, kaip Lietuva, poziciją.
Gali būti, kad Gamtos atkūrimo įstatymas buvo viena iš paskutiniųjų Žaliojo kurso pergalių, ir dalis apžvalgininkų ir politikų pradėjo skelbti galimą Žaliojo kurso pabaigą. Vengrijos pirmininkavimas artimiausiu metu prigesins bet kokias Žaliojo kurso iniciatyvas, o ar jos atgaus tempą nuo 2025-ųjų labai priklausys nuo susiformavusios koalicijos Europos parlamente.
Kita vertus, didžioji dalis Žaliojo kurso iniciatyvų jau priimtos, tik laukia savo įsigaliojimo. Nevyriausybinės organizacijos „Climate tracker“ vertinimu, jei būtų laikomasi 2019 metais galiojusių įsipareigojimų, Europos Sąjungos politika atitiktų klimato atšilimą daugiau nei 4°C (kiek tai priklauso nuo ES); priimtos Žaliojo kurso iniciatyvos šiltnamio dujų poveikį sumažina iki 2.5°C klimato atšilimo. To toli gražu nepakanka, norint įgyvendint 2015 metų Paryžiaus susitarimą riboti klimato atšilimą iki 1.5°C, bet ir kur kas geriau, nei buvo galima tikėtis 2019 metais.
Lietuvoje irgi jau įtvirtinti Žaliojo kurso inicijuoti pokyčiai. Pavyzdžiui, nuo 2027 metų visas transportui tiekiamas iškastinis kuras, taip pat pastatų šildymui naudojamas kuras galės būti parduodamas tik įsigijus taršos leidimus. Kadangi taršos leidimų kaina formuosis rinkoje, prastesnio scenarijaus atveju, taršos leidimai gali kainuoti daugiau nei neseniai Lietuvoje patvirtintos kuro akcizo CO2 dedamosios.
Šie ir kiti pokyčiai pamažu atkeliaus, paliesdami mūsų kasdienį gyvenimą. Sustabdyti Žaliojo kurso politikos jau nepavyks, bet tai būtų ir blogiausia, kas gali nutikti Lietuvai. Investicijos į atsinaujinančią energetiką stiprina mūsų energetinę nepriklausomybę, elektromobiliai mažina triukšmą gatvėse ir, be mažesnio CO2 išmetimų, taip pat neturi tamsių dūmų bei kietųjų dalelių, pastatų renovacija atnaujina mūsų gyvenamasiąs erdves, kieto kuro katilų atsisakymas gyvenimą priemiesčiuose paverčia įmanomu net ir žiemą.
Kitaip tariant, Žaliasis kursas atitinka visus svarbiausius Lietuvos interesus, o tai, kad ES tam skiria daugiau finansavimo, yra itin palanku Lietuvai. Tikiu, kad švaresnėje gamtoje norėtų gyventi net ir didžiausias klimato kaitos skeptikas, o dauguma Žaliojo kurso reikalavimų dėl žiedinės ekonomikos, gamtos atkūrimo ir kitų sričių yra skirti švaresnei aplinkai sukurti. Todėl Žaliojo kurso įstatymų, reglamentų ir direktyvų atidėliojimas ar ambicijų karpymas tiesiog atitolintų mus nuo šių reikalingų pokyčių.
Žaliasis kursas atitinka visus svarbiausius Lietuvos interesus, o tai, kad ES tam skiria daugiau finansavimo, yra itin palanku Lietuvai.
Nauja Europos parlamento dėlionė pasižymi pirmiausia tuo, kad smarkiai nukraujavo Žaliųjų grupė, pasižyminti radikaliais kovos su Klimato kaita planais. Žaliasis kursas susilaukia ir ypač didelio nacionalistinių partijų puolimo.
Populistiniai šių partijų šūkiai jų populiarumą bando auginti skatindami neapykantą dėl galimos imigracijos, gąsdindami visuomenę, kad pripažinus LGBT bendruomenės teises ateis pasaulio pabaiga, bet taip pat ir skleisdami melus apie klimato kaitos politikos tikslus. Visoms gyvenimo problemoms paprastai jos turi tik vieną paprastą sprendimą — uždrausti gėjus ir atšaukti Žaliąjį kursą.
Tačiau Europos parlamente didžioji dalis partijų ir toliau palaiko Žaliąjį kursą — tiek socialdemokratai (S&D), tiek liberalai (Renew), tiek tie patys minėti krikščionys-demokratai (EPP), nekalbant apie žaliųjų grupę. Praktiškai neišvengiama, kad vienokia ar kitokia šių grupių koalicija tvirtins naująjį Europos Komisijos prezidentą, tad Žaliasis kursas tęsis. Radikalios dešiniosios partijos liks opozicijoje, toliau skleis neapykantą ir sąmokslo teorijas, bet sprendimams įtakos neturės.
Lietuvoje, tuo tarpu, turime rasti energijos ir užsispyrimo Žaliojo kurso sprendimų įgyvendinimui, nes kitu atveju rizikuojame nepasiekti užsibrėžtų lūkesčių. Anot Tony Blair instituto vykdyto tyrimo, didžiausia Žaliojo kurso rizika yra ne žmonių pritarimas pačiai krypčiai, bet žmonių tikėjimas politikais, kad jie gali įgyvendinti tai, ką žada.
Šiltnamio dujų išmetimas Lietuvoje per dešimtmetį liko beveik toks pats — apie 20 mln. tonų CO2 ekvivalento. Jis šiek tiek sumažėjo tik 2022 m., dėl aukštų energijos kainų sustojus Achemai ir kitoms stambioms gamykloms.
Transporto naftos produktų suvartojimas smarkiai išaugęs ir siekia 1990-ųjų lygį. Tačiau žmonės, nuolat girdėdami apie vis naujų, eiliniam piliečiui sunkiai perprantamų priemonių pritaikymą, turi ir išgirsti apie realius rezultatus, kuriuos jie gali apčiuopti. Sumažėti turėtų ne tik šiltnamio dujų išmetimai, bet pokyčiai turėtų matytis ir kasdieniame žmonių gyvenime — pavyzdžiui, produktų pakuotės turėtų būti perdirbamos, gamtoje turėtų likti mažiau šiukšlių, o oro tarša miestuose ir priemiesčiuose juntamai sumažėti. Tai ir turėtų tapti svarbiausiu politikų tikslu.
