Per pastaruosius metus bendravimas Vilniaus savivaldybėje ir sprendimų priėmimo procesas tapo toks sudėtingas, kad net žurnalistai, kurie specializuojasi ir gilinasi į savivaldybės klausimus, ne visus galus spėja susirinkti ir atrišti. Pavyzdžiui, neseniai, viskas buvo gana objektyviai, bet praleidžiant kai kuriuos dalykus, aprašyta 15min publikacijoje. Bet leisiu sau istoriją papildyti tuo, kas buvo praleista.
Pavyzdžiui, konkursai dėl autobusų pirkimo buvo du. Vienu atveju naujus autobusus (150 vnt.) pirko savivaldybės įmonė. Šio konkurso paskelbimas, vietoje to, kad truktų 1 mėnesį, truko turbūt visus devynis. Nes iš pradžių buvę koalicijos partneriai nesugebėjo atskirti veiklos nuomos nuo lizingo, dėl to apkaltino įmonės valdybą nekompetencija ir bandymu kažką pavogti. Tiesa, lyg vienu metu dėl to atsiprašė giliai facebook’o komentaruose.
O po to vis naujame miesto Tarybos posėdyje buvo pradėta prašyti viešųjų pirkimų tarnybos išaiškinimo, STT išaiškinimo, ir dar balažin kokio išaiškinimo, taip iki begalybės vilkindami sprendimo priėmimą. Beje, visų išaiškinimų buvo paprašyta, o tarnybos atsakė kažką panašaus į tai, kad „nesupranta, ką čia reikia išaiškinti“, „darykite viską pagal įstatymus“. 2017 metų balandį, tik jau pagrasinus nutraukti koaliciją, galiausiai autobusų pirkimo konkursas buvo paskelbtas (pvz., cituoju 2017 m. balandžio (!) mėnesio 15min straipsnį – „Šis klausimas sulaukė itin daug diskusijų ir net grasinimų sugriauti koaliciją, tačiau vis dėlto padėtas galutinis taškas“).
Kita sutartis dėl autobusų atnaujinimo buvo sudaryta jau privačiam vežėjui laimėjus visai nesusijusį konkursą, kuriuo privatus vežėjas įsipareigojo pristatyti miestui dar 100 naujų autobusų (dalis jų šiandien jau važinėja miesto gatvėmis). Kadangi šiuo atveju Taryba turėjo ne paskelbti naują konkursą, bet tik patvirtinti įvykusį faktą, atsisakymas patvirtinti konkurso rezultatus net teisiškai būtų turėjęs labai rimtų pasekmių – pavyzdžiui, Tarybai įpareigojus administracijos vadovą nepasirašyti įvykusio konkurso sutarties, šiam grėstų net baudžiamoji atsakomybė (kaip jau kažkada nutiko G.Paluckui). Todėl balsavimas birželio mėn. Taryboje turėjo būti vien formalumas, tačiau ir čia neapsieita be vaikiškų reikalavimų daryti pertraukas svarstymuose. Liberalams tapo akivaizdus koalicijos „partnerių“ noras ne darbus daryti geriau, o tiesiog visomis išgalėmis stabdyti visus įmanomus darbus.
Kai sprendimai buvo vilkinami neturint net formalaus pagrindo, tapo aišku, kad faktiškai meras dirba mažumos sąlygomis. Tačiau net ir tada liberalai dar intensyviai svarstė, kad gal verta tęsti darbą dirbant mažumoje – jei bus galima bent kažkiek palaikyti racionalią diskusiją dėl sprendimų. Bet paskutinis lašas visame šitame procese tapo tiesiog tragikomedijos vertas koalicijos partnerių-oponentų pasiūlymas, net neįspėjus ir jokiais formatais jo neaptarus, paskutinę dieną prieš Tarybos posėdį dėl biudžeto svarstymo, skirti papildomą milijoną eurų krepšinio ir futbolo klubams. Ir tai – papildomai prie ir taip jau metų pradžioje numatytų 2 milijonų sporto klubams. Šis sprendimas, kurio nei vienas liberalas nepalaikė, buvo priimtas, deja, su ankstesnio mero, iššvaisčiusio miesto biudžetą oro linijoms, parama. Susitarimo autoriai nuotraukoje (užfiksuotoje iškart po posėdžio), atrodė labai patenkinti posėdžio rezultatais.
Savaime suprantama, kad kai stabdomi numatyti sprendimai, neatsakingai švaistomos lėšos, taip siekiant užkirsti būtinas investicijas į miesto tvarkymą ir plėtrą, ar kai atvirai dirbama su opozicija, darbas net ir mažumos sąlygomis tampa neįmanomas. Ir liberalai šiuo atveju prisiėmė atsakomybę suformuoti naują koaliciją, su kuria galima diskutuoti apie tai, kurie darbai miestui ir jo gyventojams svarbesni, bet ne apie tai, ar apskritai ką nors reikia daryti.
Šiuo atveju svarbu suprasti ir tai, kad Vilniui kiti metai gali būti istoriniai. Yra paruošti namų darbai (techniniai projektai, analizės ir kita), ką turime atnaujinti ar įrengti mieste – išskiriant, visų pirmą, investicijas į švietimo infrastruktūrą, darželius ir mokyklas. Mano nuomone, turime šansą, kurio Vilniuje neturėsime kitus 10 metų arba dar ilgiau. Todėl būtų tiesiog nedovanotina tokią istorinę galimybę iššvaistyti politinėms tarpusavio rietenoms. Nauja koalicija buvo vienintelis logiškas sprendimas.
Kasparas Adomaitis yra Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narys, Liberalų Sąjūdžio frakcijos narys.
