Esu ir sunerimęs, ir laimingas – džiaugiuosi ir didžiuojuosi šia šalimi ir jos žmonėmis, kurie kartu rūpinasi, kovoja ir daro viską, kad apsaugotų mūsų visų sveikatą. Medikų komandos dirba be perstojo – jiems esu dėkingas iš visos širdies.
Ši situacija parodo, kokie visi esame susiję ir kaip svarbu padėti vieni kitiems kiekvieną dieną. Vieno sėkmė suteiks naudos ir kitiems, lygiai taip pat vieno nelaimė taps nelaime ir kitiems. Tokiais momentais visų šalių Vyriausybės vertinamos pagal tai, kaip efektyviai jos geba spręsti iškilusias problemas ir pasirūpinti savo tauta, kad nelaimės plistų kuo mažiau. Matau, kaip šalies valdžia sunkiai dirba šiomis savaitėmis, matau, kaip žmonės susitelkia ir ypatingai didžiuojuosi pats būdamas šios šalies dalimi.
Tačiau kaip verslininkas ir darbdavys matau naujos krizės riziką ir jeigu tai ignoruosime, aprimus kovai su virusu, turėsime naują uraganą. Veikiant vieningai ir imantis veiksmų anksčiau, nei iškyla problemos, mes galime suvaldyti kitą krizę, kuri, nors ir kitu būdu, gali sukelti tokį patį didelį skausmą kaip ir šis virusas.
Aš gimęs Lietuvoje, užaugęs Izraelyje, kartu su šeima nuo pat vaikystės dirbu deimantų versle. Mes gaminame ir parduodame aukso papuošalus su deimantais, turime parduotuves Lietuvoje ir Izraelyje, o klientų ir verslo partnerių – visame pasaulyje.
Juvelyrikos sritis, kaip ir absoliučiai kiekviena kita verslo sritis, irgi susiduria su naujais iššūkiais šiuo metu, tai sunkus metas, tačiau neabejoju, kad juos įveiksime. Tačiau pastaruosius dvejus metus Vilniuje aš turiu ir kitą mano širdžiai be galo mielą veiklą – Stiklių gatvėje esančią kavinę „Augustas ir Barbora“. Turėjau viziją, kad ši vieta turi būti kitokia, nei visos kavinės, kad tai turi būti kita, džiaugsmą suteikianti realybė. Kad taip būtų, investavome į išskirtinį, rojaus sodą primenantį interjerą, čia pat veikia ir juvelyro ofisas, žmonės mato, kaip gaminami papuošalai, kavinėje veikia parduotuvė, kurioje „Ex Factory“ papuošalus galima įsigyti.
Tad šiandien aš kalbu kaip žmogus, kuris buvo priverstas uždaryti kavinę ir prarasti visas šios veiklos pajamas. Su nerimu susidariusią situaciją aptarinėjome ir išeičių ieškojome su daugybe kolegų. Skauda širdį galvojant apie žmones visoje Lietuvoje, kurie dabar atsiduria ant bankroto ribos.
Restoranų verslas labai sunkus: jam reikia daug atsidavimo, vidinės stiprybės, tolerancijos, pastangų, meilės savo darbui ir žmonėms. Ši sritis savininkams duoda daug grąžos, bet pareikalauja dar daugiau. Todėl dabar, sėdėdamas toje pačioje valtyje su visais kolegomis, kurie daug metų kūrė viešbučius, restoranus ir parduotuves, išgyvenu dėl to, kas visų laukia toliau. išgyvenu dėl tų kolegų, kurie tvarkė viešbučius, kurie gamino restoranuose maistą, kurie rūpindavosi, kad klientams nieko netrūktų, dėl pardavėjų, kurie žmonėms padeda spręsti iškilusias problemas bei gamintojų, kurie tiekė prekes visoms šioms grandims.
Tikiuosi, kad visa ši baisi situacija greitai išsispręs, tačiau gyvenimas į ankstesnes vėžes greitai nesugrįš. Turizmas dar ilgai bus silpnas. Finansiškai nuo visuotinės pauzės nukentės daugelis, žmonės neskubės leisti pinigų restoranuose ar drabužių parduotuvėse, karantinas pakeičia visų prioritetus. Negalime ignoruoti fakto, kad tie verslai, kurie įdarbina šimtus tūkstančių žmonių ir moka mokesčius, gali neišgyventi.
Ne viena įmonė jau pastebėjo, kad bankai skolina skėčius tada, kai šviečia saulė ir skuba juos atimti, kai pradeda lyti. Kalbu apie įmones, kurioms jau buvo įšaldytos tam tikros sumos sąskaitose, nes paskolas suteikę bankai nori apsisaugoti nuo potencialaus verslo tapimo nemokiu. Kaip tada tam verslui išgyventi, jeigu įšaldomos apyvartinės lėšos?
Jeigu visi nesusivienysime ir kartu nespręsime problemų, sekanti krizė bus labai skaudi ekonominė duobė. Mes, LR piliečiai, mokame mokesčius ir tikime, kad mums tai suteikia tam tikrą saugumą, kad valstybė pasirūpins mumis tuomet, kai bus didelė bėda. Visi verslininkai labai vertina valstybės jau pasiūlytą pagalbą dalinai finansuoti darbuotojų atlyginimus, bet tai nėra pakankama ir jeigu nepadarysime daugiau, po kelių mėnesių mūsų darbuotojai tiesiog nebeturės darbo vietų. Nedarbo išmokų mokėjimas tokiu atveju valstybei taps tik dar didesne našta.
Todėl po ilgų pokalbių su kolegomis, noriu paskatinti Vyriausybę surasti efektyvesnes priemones išsaugoti Lietuvos ekonomiką, verslus ir darbo vietas. Štai mūsų siūlymai:
- Įvesti privalomą 50% nuolaidą patalpų nuomos mokesčiui karantino metu, taip sumažinant išlaidas tų verslų, kurie buvo priversti užsidaryti ir šiuo metu neturi jokių pajamų arba jas turi tik minimalias.
- 100% atlyginimų kompensavimas karantino metu be jokių papildomų sąlygų, nes dabartinis pasiūlymas padeda darbuotojams, tačiau verslininkams jis kelia grėsmę. Sąlyga, kad darbuotojo negalima atleisti 3-6 mėnesius, atriša rankas nesąžiningam darbuotojo elgesiui ir net tokiu atveju darbuotojo negalima atleisti.
- Atsižvelgiant į tai, kad ekonomika ir įmonių įplaukos atsistatys pamažu, reikia įvesti laipsnišką paramos verslui programą, pavyzdžiui: praėjus mėnesiui po karantino pabaigos, valstybė finansuoja 75% darbuotojų atlyginimų, praėjus dviems – 50%, praėjus trims – 25%.
- Panaikinti mokesčius už komunalines paslaugas karantino laikotarpiui.
- Nustatytam kelių mėnesių periodui sumažinti GPM, tokiu būdu suteikiant postūmį verslui greičiau atsistatyti ir apsisaugoti nuo ekonomikos sulėtėjimo visoje šalyje.
Bus sakančių, kad kas mes tokie ir ką išmanome apie Vyriausybės veiksmus. Tačiau aš ir mes visi norime tik vieno – kad gyvenimas greičiau sugrįžtų į įprastas vėžes ir kad virusas nesukeltų ilgalaikių padarinių, tokių, kokius palikdavo karas. Noriu, kad žmonės vėl galėtų gyventi be baimės, galėtų eiti į savo mėgstamiausias vietas, ten susitikti su brangiais žmonėmis, kartu mėgautis skaniu maistu ir pirkti tuos daiktus, kurie mums suteikia džiaugsmo iš tų žmonių, pas kuriuos mums malonu lankytis. Ir žinoma, kad visi būtų ramūs, atsipalaidavę ir sveiki.
Patrikas Ribas yra kavinės „Augustas ir Barbora“ savininkas ir „Ribas Jewellery Manufacturing“ įkūrėjas.
