O tempora, o mores! Anuo metu žmogus su Šiaulių aukštosios mokyklos diplomu darbdavių nebaidė. Žiūrėta į žmogų, asmenį, į specialistą, o ne į tai, ar aukštuosius mokslus jis baigęs harvarduose, oksforduose ar Šiauliuose. Štai viena šio teiginio iliustracija.
Dalia Barauskaitė (dabar Mikkelsen) baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, įstojo į mūsų pedagoginį institutą, labai gerai jį baigusiai buvo pasiūlyta likti Lietuvių kalbos katedroje asistente. Po kurio laiko išvyko doktorantūron į Vilniaus universitetą (tada savos doktorantūros dar neturėjom), ten laiku parašė disertaciją.
Kadangi doktorantūros vieta buvo tikslinė, Dalia, jau mokslų daktarė, turėjo grįžti atgal į Šiaulius. O čia netikėtas skambutis man (buvau tada katedros vedėjas) iš Vilniaus: skambina Dalios disertacijos vadovė, to universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėja profesorė Evalda Jakaitienė: „Atiduok Dalią mums, leisk jai pasilikti mūsų katedroje. Ji mums labai reikalinga, ji mums labai tinka.“
Ne savo (Vilniaus!) universiteto, o mūsų (Šiaulių) absolventę nori pasilikti... Vilniaus universitete Dalia darbavosi neilgai: ištekėjo už dano, išvyko iš Lietuvos, bet – Lietuvai nepražuvo. Parašė lietuvių kalbos vadovėlį danams, dirba didelį vertėjos darbą Europos Sąjungos institucijose. Žinoma, labiausiai ne Vilnius, o mes, šiauliečiai, didžiuojamės Dalios darbais.
Visi matome: ir universitetų santykiuose ėmė veikti rinkos dėsniai, dažniau konkurencija, o ne bendradarbiavimas ima viršų.
O štai šiais laikais atvažiuoja į Šiaulius, į tą pačią Janonio gimnaziją, sostinės universiteto dekanas ir aiškina gimnazistams, kad Šiauliai negalintys parengti gerų lituanistų.
Visi matome: ir universitetų santykiuose ėmė veikti rinkos dėsniai, dažniau konkurencija, o ne bendradarbiavimas ima viršų.
Negali nešaukti minėto romėnų posakio apie laikų ir papročių keitimąsi: kadaise to paties Vilniaus universiteto, to paties fakulteto anuometinis dekanas profesorius Aleksas Girdenis, „Literatūros ir meno“ savaitraštyje svarstydamas lituanistikos perspektyvas Lietuvoje, rašė, kad iš aukštųjų mokyklų lietuvių kalbos katedrų perspektyviausia esanti Šiauliuose.
Akademikas, Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas, vienas žymiausių lietuvių dialektologų žinojo, ką sako: jis pats buvo keturių mūsų katedros dėstytojų disertacijų vadovas, dalyvaudavo šiauliškėse mokslinėse konferencijose, ne vieną kartą mūsų studentams skaitė fonologijos kursą.
Tie šviesaus atminimo profesoriaus žodžiai nebuvo paleisti vėjais. Šiandien Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedroje dirba 4 profesoriai, kiti dėstytojai – mokslų daktarai, docentai arba jauni mokslininkai – doktorantai (turime jungtinę filologijos krypties doktorantūrą drauge su Lietuvių kalbos institutu, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetais).
Daugybė mūsų universiteto absolventų dirba ir reikšminguose vadybos baruose, yra kolegijų, gimnazijų, kitokio lygio mokyklų, net bankų skyrių (ne kokių „snorų“, o solidžių, patikimų) vadovai. Ne vienas mūsų universitete specialybę įgijęs mokytojas yra ne tik puikus, mokinių mylimas ir kolegų gerbiamas pedagogas, bet reiškiasi ir kaip tyrėjas, rašo vadovėlius, kitokias mokomąsias knygas.
O ar galima be mūsų auklėtinių įsivaizduoti miesto ir krašto žurnalistus? Ypač daug tarp jų lituanistų, kuriuos prisimename kaip kultūringus, norinčius lavintis, kūrybingus, raštingiausius studentus. Kiekvieną savo teiginį, vardijimą galėčiau paremti pavardėmis, tik redaktorius neleis visą puslapį pavardžių prirašyti, tai paminėsiu nors vieną kitą, tolėliau nuo Šiaulių įsikūrusį.
Šiandien malonu, atsivertus „Valstybės“ (solidaus žurnalo) numerį, vis rasti Arūno Sprauniaus – taip pat solidžių, rimtų – straipsnių. Arūnas – ne tik žurnalistas, jis – žinomas modernus poetas ir prozininkas. Taigi, Šiauliai nėra kliūtis ir rašytojo talentui prasiveržti (jeigu žmogus jį turi). Malonu, įsijungus televizorių, matyti ir girdėti Redą Gilytę, LRT televizijos žurnalistę, pranešančią naujienas iš kokio Briuselio arba vedančią „Lietuvos dienos“ laidas.
Kad mūsų aukštąją mokyklą baigę specialistai pripažįstami ir vertinami kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose, mokslo įstaigose, matyti plika akimi. Tereikia norėti matyti.
Neturiu statistikos, kiek ir kokių sričių šiauliškių absolventų darbuojasi kituose universitetuose, bet, kad kalbėjimas nebūtų aplamas, paminėsiu bent keletą mokslo daktarų – iš tų, su kuriais man pačiam tenka bendrauti mokslinėse konferencijose, disertacijų gynimo tarybose, mokslo žurnalų redaktorių kolegijose ir kitur.
Vytauto Didžiojo universitete dirba prof. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, doc. Asta Gustaitienė (Ivanauskaitė), Lietuvos edukologijos universitete – doc. Lina Murinienė (Šaulytė), Klaipėdos universitete – prof. Albinas Drukteinis, doc. Daiva Pagojienė (Bartkutė), Lietuvių literatūros ir tautosakos institute – doc. Vigmantas Butkus...
Čia vis pavyzdžiai lituanistų – kalbininkų, literatų. Žiniasklaidoje regime, girdime, skaitome ir kitų mokslo sričių mūsų absolventų. Štai Vytauto Didžiojo universitetas savo reklamai televizijoje vis remiasi profesoriaus Jono Ruškaus, socialinių mokslų daktaro, asmeniu. Galime pasidžiaugti, kad TV laidos kūrėjo kalbinamas mokslininkas neišsigina savo studentiškų dienų – defektologijos studijas baigęs Šiauliuose.
Tai gal ir mums, mūsų universitetui, šiokia tokia reklama? Lietuvos periodikoje vis paskaitome opiais, aktualiais mokslo, švietimo, socialiniais klausimais rašantį Kauno technologijos universiteto profesorių Gediminą Merkį, kitados baigusį studijas mūsų Dailės fakultete.
Ne aš vienas esu pastebėjęs tokį dėsningumą: nepatenkinti studijomis, universitetu, dėstytojais dažniausiai būna nedarbštūs studentai, nežinantys, ko nori, tiesiog ne ten patekę.
Gaila, bet apie studentų parengimo (tiksliau – pasirengimo) lygį dar gana dažnai sprendžiama iš gandų, iš kokio aukšto pareigūno tėkštos nuomonės ar turgaus bobutės žodžių, o ne atidžiai pasižiūrėjus, kiek galint nešališkiau įvertinus, imant ne paskirus neigiamus faktus (jų visada ir visur buvo ir bus, pasitaikys), o paisant studentų ir dėstytojų bendruomenės visumos, aukštojo mokslo įstaigos istorijos, įdirbio ir galimų perspektyvų (jeigu kiekviename žingsnyje į ratus nebus kaišiojami pagaliai).
Turiu pagrindo, galiu lyginti mūsų studentus su kitais. Ko jie verti, jau studijų metais parodo Lietuvos studentų mokslo darbų konferencijos, olimpiados, konkursai. Per ilgus dešimtmečius beveik nėra buvę, kad mūsų lituanistai neužimtų prizinių vietų, dažnai – ir pirmąsias (tarp keturių lituanistus rengiančių universitetų).
Pagrečiui su darbu savajame universitete ilgus metus teko darbuotis ir kituose universitetuose – Vytauto Didžiojo, Vilniaus: skaityti paskaitas visose studijų pakopose, būti magistro darbų ir daktaro disertacijų vadovu, baigiamųjų darbų gynimo komisijos pirmininku ir kt. Tad įspūdžiai ne iš gandų, ne iš antrų rankų. Visur esama gana skirtingo lygio studentų, bet svarbiausia – visur sutikau daug smalsių, gabių, darbščių.
Ir kitokių, nepatenkintų studijomis, esu sutikęs visur. Ne aš vienas esu pastebėjęs tokį dėsningumą: nepatenkinti studijomis, universitetu, dėstytojais dažniausiai būna nedarbštūs studentai, nežinantys, ko nori, tiesiog ne ten patekę.
Nepataisoma klaida būtų į tokius jaunuolius numoti ranka – bręsdami ar tiesiog keisdami specialybę, jie neretai tampa puikiais specialistais, kūrybingais darbuotojais. Vienas kitas mūsų lituanistas (ir iš pačių gerųjų, ir iš silpnesnių) yra pasukęs į kitą sritį – į filosofiją, į specialiąją pedagogiką, net į matematiką, ir ten radęs savo pašaukimą, sulaukęs pripažinimo, pasiekęs puikiausių mokslo, kūrybos, darbo (kaip dabar mėgstama sakyti – karjeros) aukštumų.
Malonu, kad dažnas jų geru žodžiu prisimena ir pirmąją savo pasirinktį, su dėkingumu ir pagarba mini pirmuosius dėstytojus, randa progų su jais pasitarti, pasikonsultuoti.
Šiauliai – verksnių miestas. Taip esą verkiančios mergaitės skulptūros prasmę nusakęs neseniai į Šiaulius užsukęs filosofas profesorius Gintautas Mažeikis (savo ausimis negirdėjau, skaičiau laikraštyje, galgi žurnalistės tiksliai pacituota).
Negražiai ir vargu ar pagrįstai šitaip apibendrinta. Verksnių esama visur, ir Šiauliai šiuo atžvilgiu ypatingiau neišsiskiria iš kitų miestų. Kita vertus, kai esi skriaudžiamas ir neberandi būdo pasipriešinti neteisybei, neprošal ir paverkti ant artimo peties arba ir viešiau, garsiau pasiguosti.
Tai čia ir paverkšlensiu: oi, kaip mus skriaudžia „stiprus centras“! Rinkos dėsniai, kaip sakiau, įsitvirtina moksle, mene. Tai būtų dar pusė bėdos. Kita pusė – nevienodos konkurencijos sąlygos, dvejopi standartai: vieniems taikomi vienokie, kitiems – kitokie. Prireikus tokių faktų galėčiau pateikti tiek ir tiek, čia papasakosiu tik vieną atsitikimą.
Rašėme su profesore Giedre Čepaitiene vadovėlį: kolegė retorikos, aš – stilistikos skyrių. Mano stilistika mokykloms kiek anksčiau jau buvo išleista atskira knyga, tai tuo savo darbu, aišku, rėmiausi, redagavau, papildžiau pagal naują programą. Gauname recenzijas. Vienoje mokslingai skelbiama: „Župerkos stilistika nefunkcionali“. Recenzentė anoniminė, akivaizdžiai nuteikta, „suorientuota“.
Mat tuo pat metu kitoje leidykloje rengiamas konkurencinis vilniškių autorių vadovėlis – Šiaulius reikia žūtbūt pristabdyti, jų vadovėlį atmesti bent metams, užimti rinką. Kaip tarė, taip padarė.
Mūsų laimei, pusė Lietuvos mokytojų lituanistų, iš leidyklos anotacijos žinodami, kad turėtų kada nors pasirodyti ir mūsų vadovėlis, visus metus jo laukė. Taigi rinka šiuo atveju mums buvo gana palanki, nors starto sąlygos toli gražu nebuvo vienodos, sąžiningos...
Šiauliečiai supranta, kad svarbu ne skambus epitetas universitetinis miestas, svarbiausia tai, kad su universitetu mieste daugiau gražaus, išsilavinusio ir besilavinančio jaunimo.
O visai neseniai, aną savaitę, gaunu „Šviesos“ leidyklos prašymą leisti mano rašytą minėto vadovėlio tekstą apie stilingos kalbos reikalavimus panaudoti šiuo metu leidyklos rengiamame leidinyje „Pasirenk lietuvių kalbos PUPP. Patarimai ir užduotys“ (kas nežino, paaiškinu: PUPP – tai biurokratinio pedagoginio junginio pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas sutrumpinimas). Ką gi, „nefunkcionali stilistika“, parašyta prieš gerą dešimtmetį, funkcionuoja sau toliau... Anonimų kultūra dar ne visų žmonių santykius ir tikslus užgožė.
Ar universitetas reikalingas Šiaulių miestui, jo gyventojams, visuomenei? Spėju, kad nemaža bus tokių, kuriems jis buvęs nebuvęs. Bet daugeliui mano paties pažįstamų, šviesesnių žmonių rūpi, kas universitete nauja, kaip jis laikosi konkurencijos (dažnai netgi ne konkurencijos, o atviro puolimo, menkinimo) sąlygomis.
Šiauliečiai supranta, kad svarbu ne skambus epitetas universitetinis miestas, svarbiausia tai, kad su universitetu mieste daugiau gražaus, išsilavinusio ir besilavinančio jaunimo, kurio nemaža dalis po studijų nusėda mieste ir garantuoja miesto kultūros atsinaujinimą, jos įvairovę.
Štai čia ir neiškęsiu neįmetęs akmenėlio į mūsų žiniasklaidos daržą. Negali skųstis jos dėmesio universitetui stoka, bet ypač tas dėmesys padidėja pajutus kokį skandaliuką. Ypač nejauku, kai skandalai išpučiami (net ten, kur jų nėra).
Jau cituotasis G.Mažeikis (beje, čia, Šiauliuose, gavęs ir profesoriaus vardą) prieš keletą metų išsikėlė į Kauną. Galima jį suprasti: kas skatino važiuoti iš Šiaulių, paskubino, lėmė jo, taip pat jau minėto profesoriaus J.Ruškaus, apsisprendimą išvažiuoti?
Kam bent kiek rūpi universiteto ir miesto reikalai, tie gerai prisimena, kaip šiedu jauni, talentingi mokslininkai viename mūsų miesto laikraštyje buvo apšaukti vos ne plagiatoriais, kaip iš adatos buvo priskaldytas vežimas. Nesakau, kad žurnalistai turi tik liaupsinti universitetą, kelti jį į padanges. Ne.
Pelnytos kritinės pastabos iš šalies kur kas vertingesnės už nepelnytas liaupses. Bet norėčiau pasirinkimą formuluoti taip: ar mes, šiauliečiai, su universitetu, už jį, ar prieš? Geranoriškai bendradarbiaujant galima pasiekti kur kas daugiau. Rodos, paskutiniu metu tuo keliu ir einama. Būsim stipresni, tai ir virkauti mažiau reikės. Ir filosofas savo žodžius atsiims.
Apmąstydamas savojo universiteto ir miesto likimą prisiminiau Sigito Gedos dienoraštyje aptiktus pasvarstymus apie pakraščių Europos reikšmę – ji galinti būti įdomi pasauliui: „Pagalvojau, kaip kad didelio duonos kepalo kriaukšlės. Kas gi iš to minkštimo per vidurį? Pakraščiai saugo jį, be to, pakraščiuos daugiau sandūrų, įtampų“ (paryškinau cituodamas – K. Ž.).
Ir mes, „pakraščio“ universitetas, ne kažin kiek konkuruojame su sostinių universitetais. Kur kas labiau mūsų buvimas juos saugo. Ir neleidžia Lietuvai susitraukti iki dviejų trijų didmiesčių, vienintelių mokslo, meno, švietimo, kultūros centrų.
Nesipučiame, bet ir susimenkinti neturėtume.
Kazimieras Župerka yra Šiaulių universiteto profesorius emeritas
