Žaliosios girios, unikalios negyvosiomis smėlio kopomis, tyko neįtikėtini pavojai. Ogi užsimota tarp Lenkijos ir Lietuvos tiesti dujotiekio jungtis, kurių dalis praeis per Žaliosios girininkijos miškus. Tiesa, dujotiekio trasa šiam kraštui anokia naujiena. Ji jau seniai ten yra ir dabartinė trasa niekam netrukdo. Bet kam šovė į galvą mintis pakreipti ją per unikalias žemynines smėlio kopas?
Toks sprendimas nebuvo priimtas per dieną. Buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas, kurio metu svarstyti dujotiekio trasos tiesimo variantai tiek senąja, tiek naująja trasos trajektorija.
Vadovaujantis poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, geriausiu variantu laikytinas dujotiekio tiesimas senąja trasa. Ir kaštai, tiesiant dujotiekį senąja trasa, kur kas mažesni, nes naujoji trasa yra ženkliai ilgesnė ir tiesiama neparuoštoje vietoje. Ką tai reiškia neparuoštoje? Ogi tai, kad visa senosios trasos linija yra išlyginta, miškas jos vietoje iškirstas – belieka tik praplatinti daugiausia iki 5 m, iškertant tik 1,4 ha miško, o ir tą iškertamą mišką daugiausia sudarytų mažai vertingas pomiškis.
Tuo tarpu tiesiant naująja trasa, tektų iškirsti teoriškai 3,6 ha, o praktiškai, atsižvelgiant į vietos reljefą ir geologiją – kone dvigubai daugiau valstybinės paskirties miško. Ir kas skaudžiausia miškininkams – medžiai būtų iškertami jau be galimybės ateityje atkurti šį unikalų mišką...
Naujosios dujotiekio trasos trajektorijos pasirinkimo nepateisina nei ekonominiai, nei teisiniai aspektai, o ką jau kalbėti apie žalą šio miško bioįvairovei.
Pirmiausia, sužinojusi apie tokius planus, susirūpino Plikiškių kaimo bendruomenė. Jie raštu kreipėsi į mane, kaip Seimo narį, prašydami išsiaiškinti, kodėl būtent šią, turtingą bioįvairove ir miško gėrybėmis miško dalį numatoma iškirsti.
Gyventojai nesutinka su UAB „Kelprojektas“ poveikio aplinkai vertinimu, Specialiojo plano organizatoriaus AB „Amber Grid“ ir plano rengėju UAB „Ardynas“ sprendimu, kad naujoji dujotiekio trasa eitų per jų nuosavybės teise valdomas žemes ir siūlo panaudoti senosios trasos trajektoriją. Tuomet, pirmiausia, nekiltų teisinių problemų su vietos gyventojais, nes jiems gaunant žemę, iš anksto buvo nustatyti servitutai. Tuo tarpu tiesiant dujotiekį naująja trasa, gali būti pažeistos gyventojų teisės į nuosavybę bei jų teisėti lūkesčiai. Ypač tai liečia neseniai įsigijusius žemės sklypus šioje vietovėje.
Kaip žinia, daugelis žmonių čia įsigijo žemės sklypus rekreacijos tikslais ir planavo įsikurti, o perkant žemę, jiems nebuvo įrašyta jokių apribojimų. Tuo tarpu nutiesus dujotiekį naująja trasa, dalis jų žemių patektų į dujotiekio apsaugos zonas, kuriose nustatomi labai griežti apribojimai, ypač statyboms.
Naujosios dujotiekio trasos trajektorijos pasirinkimo nepateisina nei ekonominiai, nei teisiniai aspektai, o ką jau kalbėti apie žalą šio miško bioįvairovei ir unikaliam gamtos paveldui, neigiamus aplinkosauginius ir socialinius padarinius. Tad kyla klausimas: ar čia iš tikro viešojo intereso apsauga, ar Plikiškių kaimo bendruomenės narių teisėtų lūkesčių pažeidimas, prisidengiant viešojo intereso ir atitinkamų teisės aktų šydu?
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos, augalijos, ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Šiuo atveju elgiamasi priešingai.
Kaip žinia, teisė saugo ir gina tuos teisėtus lūkesčius, kuriuos asmenys gali turėti, atsižvelgiant į ankstesnius viešosios valdžios institucijų veiksmus. Šiuo konkrečiu atveju iš pirmo žvilgsnio, atrodo, dujotiekio jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos turėtų būti suprantama kaip viešasis interesas.
Be to, Konstitucijoje pasakyta, jog miškų apsauga, jų išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės pareiga. Tačiau kas galėtų atsakyti žmonėms, dėl kokių priežasčių buvo pasirinktas šis, o ne vietos daugeliu aspektų priimtinesnis variantas?
Juk sprendimas tiesti naująją trasą aplinkkeliu buvo priimtas, neatsižvelgiant į suinteresuotųjų šalių interesus, o su projekto koncepcija nebuvo supažindinta net valstybinio miško valdytoja – valstybės įmonė Ukmergės miškų urėdija.
Taigi, jei šį „slaptąjį projektą“ pavyks jo sumanytojams įgyvendinti, bus neatkuriamai iškirsta gražiausia šio miško dalis ir Lietuva galės tarti „sudie“ retais augalais, uogomis, grybais, paukščių, žvėrių gausa, skardžiais ir kalvelėmis garsėjančiam unikaliam gamtos kampeliui. Bet kas gali paneigti, kad niekas iš tokio sprendimo neturės asmeninės naudos...
Man nesuprantama ir Aplinkos ministerijos susitaikėliška pozicija. Per mano trisdešimties darbo metų miškų ūkyje, tai pirmas toks atvejis, kai sprendimai priimami visiškai ignoruojant miškininkų ir vietos bendruomenės nuomonę. Belieka viltis, kad sveikas protas nugalės ir pavyks išsaugoti unikalią Žaliosios girios pušynų dalį.
Kazys Grybauskas yra Seimo Kaimo reikalų komiteto narys, socialdemokratas
