Tai tris kartus daugiau negu Lenkijoje, penkis kartus daugiau negu Vokietijoje ir net viršija pasaulinį vidurkį, o per artimiausią dvidešimtmetį numatoma Lietuvos miškingumą padidinti dar 3 procentais.
Kartu atmeskime visuomenei peršamą požiūrį, esą, miškininkų darbas tik mišką išauginti, nukirsti ir parduoti. Juk miškininkai ir sukuria miško rekreacinę bei egzistencinę vertę, ir atlieka kitas svarbias socialines funkcijas kaimo vietovėje.
Todėl, vos atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos miškininkai pirmiausia susirūpino miško apsaugos ir ūkinės veikos miške teisiniu reguliavimu, o nustatant institucinę miškų priklausomybę, pirmiausia buvo atsižvelgta į tai, kaip tas daroma kaimyninėse, o pirmiausia – Europos Sąjungos šalyse.
Gaila, bet Lietuvoje egzistuoja ir kitas požiūris į miškus. Tai – įvairaus plauko verteivų, kuriems miškai tėra patrauklus masalas, požiūris. Todėl pastaraisiais metais vis dažniau pasigirsta raginimai, miškus paversti vien ūkio subjektu ir tik gauti kuo daugiau pajamų iš jo. Tam pasiekti, planuojamos įvairiausios miškų valdymo sistemos reformos. Bet juk Lietuvoje miškų valdymo reformos vykdomos nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo...
Skaičiai tokie akivaizdūs, kad Jeilio (JAV) universiteto mokslininkai 2012 m. paskelbė Lietuvą geriausiai pasaulyje miškus tvarkančia valstybe.
Reformuojant miškų valdymą, miškininkams nebūdingos medienos perdirbimo funkcijos buvo atskirtos nuo miško auginimo, priežiūros ir apsaugos.
Darbuotojų valstybinių miškų sektoriuje skaičius sumažėjo nuo 24 tūkst. iki 4 tūkst., o valstybinių miškų sistema tapo viena pelningiausių šalyje sistemų. Ūkio ministerijos 2012 m. sausio mėn. parengtose Nuosavybės gairėse numatyta, per 2011–2015 m. visų valstybės valdomų įmonių kapitalo grąžą padidinti nuo 5 proc. iki 8,8 proc., tai miškų urėdijų kapitalo grąža, jau 2010 m. siekė 13 procentų.
Šis skaičius jau 2011 m. padidėjo iki 17 proc., o 2013 m. pasiekta net 18,5 procento. Tai aukštesni rodikliai nei, sakysim, Suomijoje, Švedijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Skaičiai tokie akivaizdūs, kad Jeilio (JAV) universiteto mokslininkai 2012 m. paskelbė Lietuvą geriausiai pasaulyje miškus tvarkančia valstybe.
Intensyvaus miškininkų darbo ir jų rūpesčio dėka, miškų valdymo sistema dabar yra optimali ir galima laikyti nusistovėjusia, o miško žemės pasiskirstymas Lietuvoje pasiekė optimalų balansą – pusė miškų išliko valstybės rankose.
Valstybinius miškus administruoja 42 valstybės įmonės – miškų urėdijos. Valdymo patogumui, jos suskirstytos į girininkijas ir eiguvas, kurios paskutiniaisiais metais nuolat buvo stambinamos dėl privačių miškų plotų didėjimo ir šiuo metu Lietuvoje yra 350 girininkijų ir pasiekė optimalią ribą.
Vidutinis girininkijos administruojamų, įskaitant ir privačius, kurių apsauga reikia rūpintis valstybinių miškų girininkijoms, miškų plotas tenkantis vienai girininkijai beveik 6,3 tūkst. hektarų. Ar reikia jas dar stambinti? Popieriuje atrodo viskas būtų gražiau, jei valdymo grandį dar truputį „apkarpytume“, bet šį kartą reikėtų pažiūrėti į valdininkus, dirbančius sostinėje...
Lobistų pastangomis menkinamas miškininkų autoritetas visuomenėje, į pagalbą pasitelkiant „magišką“ žodį – privatizavimas, korupcija.
Nežinančiam atrodo, kad ši sistema galimai pasenusi, nes jau 1937 m. valstybiniai miškai buvo suskirstyti į 42 urėdijas. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad tuo metu bendras miškų plotas Lietuvoje tebuvo 1,08 mln. ha, t. y., vienai urėdijai vidutiniškai teko tik 25,7 tūkst. ha miškų, tuo tarpu dabar vienos urėdijos prižiūrimų miškų plotai padidėjo iki 52 tūkst. ha, t. y., daugiau nei du kartus.
O išlikęs tas pat urėdijų skaičius rodo tai, kad pavyko racionaliai išnaudoti esamas infrastruktūras, nekuriant naujų darinių. Ženkliai pasikeitė ir miškų valdymas urėdijose. Lyginant su 1937 m. vienos girininkijos plotai padvigubėjo.
Nepaisant to, vyksta kryptingas valstybinių miškų sistemos puolimas. Lobistų pastangomis menkinamas miškininkų autoritetas visuomenėje, į pagalbą pasitelkiant „magišką“ žodį – privatizavimas, korupcija.
Tam padeda ir brangiai nusamdyti užsienio analitikai, kurie išanalizavo mūsų miškininkų veiklą. Remiantis jų išvadomis, mūsų šalies miškininkams buvo prisakyta imti pavyzdį iš Latvijos miškininkų, kurie skubėjo iš miško kuo daugiau išpešti.
Tiesa, pajamos iš miškų Latvijoje iš pradžių akivaizdžiai padidėjo, tačiau po staigaus miško produkcijos realizavimo pakilimo, latviai pamatė ir liūdną perspektyvą – beveik nebeliko ką kirsti. Taigi, šis miškų valdymo modelis šalies biudžetui mažai naudos teatnešė... Dar daugiau – Latvijai net buvo sustabdytas tarptautinis FSC sertifikatas.
Lenkijos patirtis yra daug labiau priimtina mums, kur girininkijos ir urėdijos yra ženkliai mažesnės.
Visapusiškai įvertinę padėtį, matome, kad mūsų valstybė tikrai tinkamai rūpinasi miškais ir Lietuvos pasirinkta miškų valdymo sistema yra ženkliai pranašesnė nei mūsų kaimynų latvių ar estų.
Mat, šiandien jau neslepiama, kad pertvarkant Latvijos miškų valdymo sistemą didelę įtaką darė Skandinavijos verslininkai ir lobistai, siekę iš miškų kuo didesnio pelno. Deja, praktika parodė, kad užsieniečiai ateina su pjūklu ir išeina su pinigais, o vietos gyventojai pasilieka, su savo ekologinėmis ir socialinėmis problemomis, su „kalnais kelmuotais ir pakalnėmis nuplikusiomis“.
Todėl nestebina, kad 2010 m. atliktos valstybės valdomo turto analizės dalį apie miškininkystę rengė skandinavų GILD Bankers kompanija, Skandinavijos bankininkai, dirbantys miškininkystės srityje ir pan. Skandinavai visada jautė, kur galima gerai užsidirbti.
Jaučia jie ir dabar: jau šių metų balandžio mėnesį į Kazlų Rūdoje įsikūrusią bendrovę „IKEA Industry Lietuva“ iš įvairių pasaulio kraštų buvo atvykę IKEA kompanijos miškininkai aptarti medienos tiekimo, miškų sertifikavimo klausimų ir privačių miškų savininkų veiklos aktualijų.
Mat IKEA koncernas numatęs, kad nuo 2020 m. visa mediena naudojama IKEA gaminiams būtų kilusi tik iš tvaresnės medienos šaltinių, t.y. mediena iš miškų, kurie patvirtinti kaip atsakingai tvarkomi pagal IKEA pripažintą miškų sertifikavimo sistemą. O Lietuvoje išauginta mediena, matyt, jiems tinkama.
Idėjos – sustambinti urėdijas ar visą miškų sistemą apjungti į vieną įmonę kvepia ir pinigais. Juk su viena ar su keliomis įmonėmis lengviau susitarti dėl mažesnių kainų nei su keturiasdešimt dviem.
Todėl idėjos – sustambinti urėdijas ar visą miškų sistemą apjungti į vieną įmonę kvepia ir pinigais. Juk su viena ar su keliomis įmonėmis lengviau susitarti dėl mažesnių kainų nei su keturiasdešimt dviem.
Tik niekas nekalba apie tai, kad už šio populistinio šūkio slypi tam tikros verslininkų dalies noras, suklaidinant visuomenę ir šalies vadovus, įkelti koją į Lietuvos valstybinius miškus – apžioti vieną paskutiniųjų gardžių potencialios privatizacijos kąsnių.
Juk reorganizavus valstybės įmones į akcines bendroves ir privatizacija būtų ne tokia jau ir sudėtinga: tam pakaktų akcininkų susirinkimo sprendimo...
Svetimtaučiai užvaldys Lietuvos miškus ar „savieji“ – skirtumas nedidelis. Bet kuriuo atveju nebeliks tuomet kam rūpintis vietos infrastruktūra, spręsti socialines problemas, remontuoti kelius, gesinti gaisrus, rūpintis melioracija, tvarkyti poilsinius miškus ir pan. Niekas nekalba apie tai, kur tuomet plauks iš miškų gaunamas pelnas.
Visi ginčai kyla dėl jau užauginto ir nupjauto medžio pardavimo. Medienos prekyba tai tik viena maža grandinėlės dalis iš visos medžio auginimo grandinės – nuo sėklelės, daigo, sodinuko, jų priežiūros, saugojimo nuo gaisrų ir ligų, o kartais ir nuo negero žmogaus.
Šiuolaikinės technologijos ir logistika sudaro galimybes iš esmės pagerinti žaliavinės medienos pardavimo organizavimą ir jos pervežimą, pirmiausiai aprūpinant savas ir Europos Sąjungos įmones, kurios medieną perdirba, o ne perparduoda. Aplinkos ministerijai ir Vyriausybei šioje srityje yra ką veikti. Griauti mokame visi, o miškininkai nori ir toliau auginti ir puoselėti mūsų turtą – mišką.
Kazys Grybauskas yra Seimo narys, socialdemokratas
