Vis tik apie miškų išsaugojimą buvo galvojama ir vėlesniais laikais, o susikūrus Lietuvos valstybei, paprotiniai draudimai netinkamai elgtis su mišku buvo apibrėžti teisės aktais.
Miškai Lietuvoje kruopščiai prižiūrimi ir šiandien – šalyje vidutiniškai kiekvienam gyventojui tenka po 0,65 ha miško. Tai yra tris kartus daugiau nei Lenkijoje, penkis kartus daugiau nei Vokietijoje ir viršija pasaulinį vidurkį.
Miškas lietuviui brangus ne tik dėl to, kad iš jo gaunama ekonominė nauda, bet ir savo egzistencine verte ar sakraline prasme. Tačiau dėl to paties miško kyla ir ginčų, net konfliktų. Ypač dėl gyvenamųjų namų statybos miško žemėje.
Statyti gyvenamuosius namus miško žemėje pirmiausiai siekia miškų savininkai, kurie, esą, nori turėti teisėtas galimybes disponuoti savo turtu be jokių išimčių. Tuos konfliktus sau naudinga linkme netrunka pakreipti įvairaus plauko verteivos, kuriems miškai tėra patrauklus masalas. Jų iniciatyva vis dažniau pasigirsta raginimai siekti, kad kuo daugiau miškininkų funkcijų būtų atiduota į privačias rankas.
Visuomet buvau ir būsiu už tai, kad miškai, didžiausias mūsų šalies turtas, būtų tvarkomi kompleksiškai, planingai, tačiau jų teikiama nauda turi būti prieinama visuomenei.
Be abejo, iš pavienių savininkų neretai lengviau nusipirkti mišką ir jį iškirtus gauti daugiau pajamų. Tačiau įkėlus į miško žemę vieną koją, įkelti kitą – jau tik laiko klausimas. Juk vaizdingose vietovėse iškirstų plotų atsodinimą galima vilkinti, o vėliau juos galima net ir užstatyti...
Tad nenuostabu, kad tokiems verslininkams talkina brangiai pasamdyti užsienio analitikai, kurie, galimai, neatsitiktinai nutyli, kad pagrindinėse Europos Sąjungos politikos gairėse gamtosauga, įskaitant ir miškus, apibrėžta, kaip prioritetinė valstybinės politikos kryptis.
Suprantama, reikia jautriai žiūrėti ir į privačių miškų savininkus, nes jie šiuo metu valdo kone keturiasdešimt procentų visų Lietuvos miškų. Todėl jų indėlis į miškų priežiūrą bei prieinamumo didinimą yra akivaizdus.
Tačiau sprendžiant Miškų įstatymo pakeitimų ar kitus su mišku susijusius teisinius klausimus jie neretai lieka užribyje. Neramina ir tam tikra visuomenės dalis, miškams kelianti realią grėsmę.
Visuomeniniu požiūriu svarbūs miškai gali tapti tiesiog aukštomis tvoromis aptvertais kolektyviniais sodais ar turtuolių „fazendomis“, atitveriančiomis visuomenę nuo vandens telkinių ar kitų poilsio vietų. Šią tendenciją turėtų stabdyti Miškų įstatymas, nes Miškų įstatymas yra miškų politikos ir jos strateginių tikslų įgyvendinimo instrumentas, kurio reikia laikytis.
Visuomet buvau ir būsiu už tai, kad miškai, didžiausias mūsų šalies turtas, būtų tvarkomi kompleksiškai, planingai, tačiau jų teikiama nauda turi būti prieinama visuomenei. Tam tikra mūsų visuomenės dalis baiminasi, kad gali prasidėti „miškų parceliavimas“ vaizdingose šalies vietovėse.
Štai čia ir prisiminkime, kad kiekvienam šalies piliečiui pirmiausia privalu laikytis galiojančių įstatymų, o norint įsikurti gamtos prieglobstyje – Miškų įstatymo.
Vadovaujantis Miškų įstatymu, valstybinio miško žemė iki šiol galėjo būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais ir nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.
Tai – valstybinės svarbos objektai, inžinerinės infrastruktūros, visuomeninės paskirties ir bendrojo viešo naudojimo teritorijų formavimas, naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijų, kuomet nėra galimybės eksploatuoti šias iškasenas ne miško žemėje, formavimas.
Taip pat miško žemę leidžiama paversti kitomis naudmenomis krašto apsaugos teritorijoms, skirtoms valstybės sienos apsaugai ir specialiems krašto apsaugos tikslams ar kitais išimtiniais atvejais, numatytais įstatyme.
Tačiau ar mes įvertiname ir išnaudojame tai, ką įstatymai leidžia? Neseniai įstatymas atvėrė nemažai galimybių įsikurti miške, skatinant atkurti buvusias sodybas. Tikėtina, kad pamažu bus privatizuojami ir rezerviniai miškai, tarp kurių yra net apie 63 tūkst. miškelių iki 5 ha dydžio.
Tai būtų ne tik tikrasis mūsų kraštovaizdžio išsaugojimas, bet ir autentiško Lietuvos kaimo vaizdo atstatymas, kurį dabar įteisina Miškų įstatymas. Taigi, kol kas galima džiaugtis, kad egzistuoja dvi miškų valdymo sistemos ir didžiuotis, kad valstybinių miškų sistema vystoma teisinga linkme, tačiau ne visus tenkina įstatymo suteiktos galimybės, o neretai miškininkams tenka dirbti konfliktinėje aplinkoje, kuri neretai būna dirbtinai sukurta.
Taip atsitinka, kuomet atsiranda mėginančių (o kartais ir sėkmingai) apeiti įstatymą arba tiesiog akivaizdžiai jo nesilaikančių. Labai nemalonioje situacijoje atsiduria miškininkai, kuomet miško žemėje išdygsta nelegalios ar neaiškiu būdu „legalizuotos“ statybos.
Kaip pavyzdį galima paminėti gyvenamųjų namų kvartalą Kamšos draustinyje Noreikiškėse, netoli Kauno, kur gyvenamaisiais namais užstatyta visa galima statyboms panaudoti draustinio teritorija iki pat šlaitų. Niekas nepagalvoja, jau nekalbant apie kraštovaizdžio sudarkymą, apie tai, kaip prie čia augančių unikalių masyvų privažiuotų miškininkai, gaisrininkai, jei kiltų miško gaisras...
Skaičiuojant nuo Antrojo pasaulinio karo – 1945-2010 m., Lietuvos miško žemėse sunyko beveik 100 tūkst. sodybų, todėl į tokios gausybės piliečių pageidavimus neatsižvelgti negalima.
Sunku dabar jau išsiaiškinti, kas daugiausiai kaltas dėl šių statybų, bet jei ir paaiškėtų, niekas nepasikeistų. Šių namų taip paprastai griauti negalima, nes, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, atsakomybės už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus valstybė negali perkelti privatiems asmenims.
Todėl valdžios institucijų klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, o riziką už padarytas klaidas bei visas galimas išlaidas, susijusias su minėtų klaidų atitaisymu, turi prisiimti valstybė.
Netrūksta „gudruolių“, sugebančių įvairiais kitais būdais apeiti Miškų įstatymą ar kitus teisės aktus. Pavyzdžiui, Miškų įstatymas leidžia įsikurti miško žemėje jų savininkų palikuonims, nes tokių teisėtų miško žemės šeimininkų palikuonių yra daug.
Skaičiuojant nuo Antrojo pasaulinio karo – 1945-2010 m., Lietuvos miško žemėse sunyko beveik 100 tūkst. sodybų, todėl į tokios gausybės piliečių pageidavimus neatsižvelgti negalima. Vis tik neretai užfiksuojami akiplėšiški atvejai, kuomet „atsiranda“ senų sodybų liekanos ten, kur jokiuose dokumentuose niekada nebuvo užfiksuota statinių.
Vienas tokių „darbelių“, dėl kurių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (NŽT) Vilniaus miesto skyriuje buvo pradėtas STT tyrimas, yra išnuomotas valstybinis žemės sklypas, esantis Eišiškių g. 21, Vilniuje.
Šiame žemės sklype ne tik, kad nėra pastato, kuris būtų įregistruotas VĮ registrų centre, bet dar šiame sklype yra valstybinis miškas. Kažkokiu būdu buvo parengta nesančio pastato kadastro duomenų byla, netgi buvo įregistruotas šis statinys, kurio vietovėje iš tiesų nėra.
Taigi, paskubomis „suderinus“ žemės sklypo kadastro duomenų bylą, parengus šio žemės sklypo suformavimo dokumentus ir užregistravus VĮ Registrų centre 14717 m2 ploto valstybinės žemės sklypą Eišiškių g. 21, Vilniuje, NŽT patikėjimo teise šis žemės sklypas miško žemėje buvo išnuomotas 54-iems metams ne aukciono tvarka.
Iš tiesų, šiame žemės sklype yra brandus miškas – jokio statinio jame nėra ir niekada nėra buvę, o valstybinių miškų žemės nuoma nėra įteisinta jokiame teisės akte.
Nesu nusistatęs prieš privačius miškus ir jų savininkus. Tačiau jokiu būdu negalima toleruoti valstybinių miškų naudojimo privatiems poreikiams, juolab, kad to neleidžia ir jokie teisės aktai. Kita vertus, negalima paneigti valstybinių miškų išskirtinumo valstybiniu ir socialiniu požiūriais.
Juk daugiausia valstybinių miškų sąskaita pastaraisiais dešimtmečiais išplėstas saugomų miško teritorijų tinklas, o nemaži plotai patrauklesnių, lankomų medynų priskirta rekreacinių miškų kategorijai – jų lankytojams miškininkai įrengė per 2 tūkst. įvairių rekreacinių objektų, tvarko poilsiavietes. Miesto žmogui jie kuria miško rekreacinę bei egzistencinę vertę.
Tikėtina, kad Lietuvos miškininkai bus principingi ir toliau laikysis tvirtai, tačiau jiems reikia ir visuomenės, o ypač politikų paramos.
Valstybinius miškus tvarkantys miškininkai atlieka svarbias socialines funkcijas ir privačių miško savininkų bei kaimo vietovėse gyvenančių žmonių atžvilgiu.
Juk visų šalies miškų priešgaisrinė ir sanitarinė priežiūra, miško kelių tiesimas ir remontas gula ant valstybinėje miškų sistemoje dirbančių miškininkų pečių. Be to, jie sprendžia kaime gyvenančių žmonių socialines problemas, rūpinasi vietos infrastruktūra, o svarbiausia – sukuria darbo vietas.
Tikėtina, kad Lietuvos miškininkai bus principingi ir toliau laikysis tvirtai, tačiau jiems reikia ir visuomenės, o ypač politikų paramos. Todėl dabar svarbiausia, kad racionalūs sprendimai ir argumentai sulauktų politikų daugumos pritarimo, kad teisingai įvertintų tiek privačių miškų savininkų tikruosius poreikius, tiek valstybinių miškų miškininkų darbą ir reikšmę.
Kita vertus, tikėkimės, kad pasikeitus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovybei, Lietuvos žemelė nebebus dalijama pažeidžiant viešąjį interesą ir galiojančius teisės aktus, o pasitaikantys mėginimai bus laiku iškelti į viešumą ir neteisėtiems valdininkų veiksmams bus užkirstas kelias.
Kazys Grybauskas yra Seimo Kaimo reikalų komiteto narys, socialdemokratas
