Galbūt tikrai jums pasirodys per stiprus. Bet tik galbūt. Nes toks jis atrodo, jei jį vertinate pagal dabartinį rusų informacinės erdvės semantinių reikšmių rinkinį, nubrėžiate paraleles su nacional-predateliais ir panašiais terminais – ir patys pratęsiate savo sukurtą analogiją su autoritarinės valstybės mechanizmo spaudimu.
Tvarkoj, pasiūlykite kitą apibūdinimą, tačiau mūsų kalboje žodis "išdavystė" dažnai vartojamas ir ne tokia plačia prasme: kai grupė stoja ginti nuskriausto draugo, o vienas jų nejučia atsitraukia, murmėdamas, kad nepasiruošęs kovoti - juk tai vadinama būtent tokiu žodžiu, išdavyste.
O čia mes turim poetizavimą žmonių, kurie nepatenkinti tuo, kad ir kaip tai formaliai beskambėtų, kad gavo atlikti konstitucinę pareigą. Jų aukštinimas atrodo keistokai. Jie ką, ypatingesni ar geresni už tuos vaikinus, kurie gavę šaukimą tik atsidūsta, tik sumurma: „Reikia, tai reikia“ ir eina pakuotis daiktų?
Už tų vaikinų mamas, kurios naktį nubunda, susapnavusios, kad per tuos devynis mėnesiu Pirmajam Imperijos Gnomui šlapimas galutinai trenkė į galvą ? Gal ir ypatingesni, bet tik tuo, kad norėtų, kad kažkas darbą už juos nudirbtų.
Gal ir ypatingesni, bet tik tuo, kad norėtų, kad kažkas darbą už juos nudirbtų.
Iš tikrųjų, reikalas daug gilesnis, nei meninko teisė daryti tokį meną, kokį jis/ji (aptariamu atveju – jos) norėtų, ar mano teisė vadinti tą meną tokiais žodžiais, kuriuos laikau pritinkamais.
Dabar išgyvename ypatingą laikmetį - valstybei yra iškilusi grėsmė („clear and present danger“): kaimyninė šalis vykdo agresyvius karinius veiksmus prieš, vaizdžiai šnekant, mūsų likimo pusbrolius. Kas yra šis laikmetis – ar tai prieškaris, ar antrasis Šaltasis karas, ar trumpa Putino psichozės apoteozė, ar imperijos skilimo pusperiodis – bus aišku po dešimtmečio ar kelių.
Šio laikotarpio neapibrėžtumas nulemia gana aštrų dvilypumą. Viena vertus, dauguma perspėjimų, kuriuos išsako dailiadūšiai intelektualai ar sąžiningi kairuoliai, yra pagrįsti ir pamatuoti. Apie galimą ‚vienos nuomonės‘ įsigalėjimą, apie perdėto militarizavimo grėsmes, apie žodžio laisvės svarbą, apie kartais galimai menkai pagrįstą įtarumą kitataučių atžvilgiu, ir t.t.
Viena vertus, dauguma perspėjimų, kuriuos išsako dailiadūšiai intelektualai ar sąžiningi kairuoliai, yra pagrįsti ir pamatuoti.
Ir vertybės, kurias jie bando apginti, reikalingos saugoti ne todėl, kad jos gražios, mielos ar kažkieno nuleistos iš viršaus. Visos šios vertybės yra variklis, kuris lemia normalios visuomenės augimą ir plėtrą.
Kita vertus, yra aibė klausimų, kur blaiviai situaciją vertinantis žmogus iš tiesų gali turėti tik vieną nuomonę. Pavyzdžiui, Lietuvai tikrai tenka gintis informaciniame kare, o kadangi informacinė erdvė turi miglotas ribas, tai dažnai bet koks žodis tam tikra tema yra šūvis arba į savus, arba į svetimus.
Kitas pavyzdys: kažin ar galima laikyti militarizmu adekvatų žmonių informavimą apie esančią grėsmę ar skubų šauktinių grąžinimą. Ir akylesnis prorusiškų veikėjų stebėjimas – taip pat absoliučiai natūralus prevencinis veiksmas.
Kam šie teiginiai neatrodo akivaizdūs, teįsivaizduoja, kad visa tai nebūtų daroma, o konfliktas vis tik kiltų. Ar nekandžiotume alkūnių ir nekaltintume savęs ir kitų, kodėl anksčiau nepadarėme to, ano, trečio?
Kam šie teiginiai neatrodo akivaizdūs, teįsivaizduoja, kad visa tai nebūtų daroma, o konfliktas vis tik kiltų. Ar nekandžiotume alkūnių ir nekaltintume savęs ir kitų, kodėl anksčiau nepadarėme to, ano, trečio?
Palyginimui, apie savigraužą čia ir dabar: šauktinių grąžinimas nebūtų dabar sukėlęs tokio vajaus, jei kariuomenės parengto rezervo problema būtų įvardinta prieš porą metų.
Apibendrinant, dabartinė situacija ir bandymas joje veikti nulemia stipriai vienareikšmį veikimo ir supratimo pobūdį.
Kaip žinia, supaprastinta Šredingerio katė yra vienu metu ir gyva, ir negyva. Lygiai panašiai ir mes dabar gyvename vienu metu ir laisvu, ir mobilizaciniu režimu, arba, jei antrasis dėmuo kam nors rėžia klausą – gyvename vienu metu ir laisvės, ir susitelkimo savivokoje.
