Sumanymo esmė tokia – vežėjas, dirbantis Europos Sąjungoje (ES) turi periodiškai grąžinti krovininę transporto priemonę į registracijos šalį. Taip pat siūloma apriboti galimybę teikti transporto paslaugas kitose šalyse, daryti kelių dienų pertrauką tarp kabotažo (taip tos paslaugos vadinasi) operacijų, t. y. – atvežęs krovinį į Vokietiją ar Prancūziją vairuotojas turėtų ribotą galimybę pasikrauti vienoje iš tų šalių ir atlikti pervežimą į kur nors, negrįždamas į Lietuvą.
Jei ši nesąmonė būtų plečiama, tai galimai „pagelbėtų“ ir į Vakarų rinkas sunkiai įsiskverbusiems mūsų verslininkams, kurie užsiima keleivių vežiojimu autobusais kad ir Skandinavijos vidaus rinkose. Reiktų tada ir autobusus iš kokios Švedijos, kas kelias savaites parsivežti atgal, o paskui vėl nuvežti, kad galėtum toliau dirbti.
Čia yra tas atvejis, kai net būdamas opozicijoje negaliu nepritarti susisiekimo ministro Roko Masiulio pasipiktinimui dėl Europos parlamentarų atsainaus požiūrio į šį reikalą. Taip, galima teisintis vėluojančiais lėktuvais ir netvarkingai išsidėsčiusiomis žvaigždėmis. Bet galima ir turėti omenyje visus galimus trukdžius, kuomet artėja balsavimas dėl to, kas iš tiesų svarbu. Pas mus dažnai mėgstama apie ES kalbėti kaip apie kažką duodančią, kažką liepiančią ar draudžiančią. Tik labai trūksta noro ir gebėjimo derėtis, ginti savo interesus, kai to tikrai reikia. Nieko tragiško dar neįvyko, bet mane glumina kai kurie politikų ir net kandidatų į EP pasisakymai.
Neminėdamas pavardžių – jos ir taip gerai žinomos – pakomentuosiu absurdiškus teiginius, kuriais buvo užsipultas ir ministras, kuris šiuo atveju, tikrai dirba Lietuvos labui, tiek visas vežėjų sektorius. Jį viena iškili politikė išvadino „vienu murziniausių“. Apkaltino lobstant dėl to, kad esą vairuotojams mokamas minimumas, slepiami mokesčiai mokant dienpinigius ir dar, o siaube, samdomi ukrainiečiai bei kiti užsieniečiai. Šis verslas apšauktas turinčiu menką pridėtinę vertę ir neva gaunantis valstybės subsidijas kažkokių lengvatų forma. Taigi – 6 procentus bendrojo vidaus produkto generuojanti šaka yra buožių lizdas, kurį reikia išbuožinti, o ministras esą yra buožių lobistas. Ministras tegul ginasi pats – tai jo, kaip politiko reikalas. Aš šiek tiek noriu pasisakyti dėl buožių ir lobizmo.
Žinotina, kad Lietuvos vairuotojams mokamas ne minimalus 555 EUR atlyginimas. Kiek man žinoma, Lietuva vienintelė iš kaimyninių šalių (Estijos, Latvijos, Lenkijos) taiko koeficientą 1,3. Taigi, mūsų „buožės“ moka vairuotojams ne mažiau kaip 721 EUR atlyginimą, o visa kita dienpinigių forma – tai tiesa. Tokią pat sistemą, tik be koeficiento, taiko kaimyninės šalys. Gal dėl to kokie nors ukrainiečiai, kuriuos samdyti nori ne tik mūsų vežėjai, renkasi būtent mūsiškius.
Be to ir Vakarų Europos šalių vežėjų sunkvežimius labai jau retai vairuoja prancūzai arba vokiečiai – dažniau tai irgi „legionieriai“. Dėl mūsų verslininkų lankstumo ir žmonių darbštumo šioje šakoje ir esame laikomi dideliais bei reikšmingais rinkos žaidėjais. Todėl ir gimsta tokie „genialūs“ sumanymai, siekiant mus išstumti. Galvoti, kad už to slypi kažkoks mistinis socialinis jautrumas mūsų vairuotojams gali tik labai didelis naivuolis.
Tarptautiniai krovinių pervežimai yra ne vietinis, o tarptautinis verslas, tad pervežimų kainos yra daugmaž vienodos Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje Lenkijoje ir kitose Rytų ar Vidurio Europos šalyse. Vakarų šalių užsakovai savam vežėjui tiesiog visada moka apie 20 proc. daugiau, negu kažkam iš rytinio pakraščio. Tai yra paprasčiausias faktas, žinomas kiekvienam, kas domisi. Reikalavimas pakelti atlyginimą Lietuvos vairuotojui iki prancūziško ar vokiško lygio turėtų prasmę, jei, ES, kaip kitados Sovietų Sąjungoje, būtų nustatytas vienodas pervežimų tarifas. Jei mūsų vežėjus keikiantys rėksniai ir populistai siektų to, dar būtų apie ką kalbėti.
Dėl mūsų verslininkų lankstumo ir žmonių darbštumo šioje šakoje ir esame laikomi dideliais bei reikšmingais rinkos žaidėjais. Todėl ir gimsta tokie „genialūs“ sumanymai, siekiant mus išstumti.
Kadangi taip nėra ir panašu, kad nebus, realybė yra negailestinga. Tarkim, jei mūsų „buožės“ pakeltų vairuotojų atlyginimą iki 1200 EUR, kiekvieno vairuotojo savikaina padidėtų 400 EUR – tiek reikėtų sumokėti papildomų mokesčių. Jei Lietuvos vežėjai mokėtų vairuotojams „europinius“ atlyginimus, tektų padidinti ir pervežimų kainas. Gi tarptautinių pervežimų verslo sektoriaus pelningumas yra jau dabar vos 3 nuošimčiai. Pasekmė būtų banali – prarastume rinką, darbo netektų ne tik vairuotojai, bet ir verslo infrastruktūros darbuotojai.
Dar gerklinga ir charizmatiška politikė bei ekonomistė savo opuse apie vežėjus buožes suskaičiavo ir vieno didžiausių pervežimų verslo savininko turtus – 750 milijonų eurų. Tik ekonomistei derėtų suvokti, kad tie turtai yra, įtariu, ne auksiniuose klozetuose, kaip pas kokį Janukovičių ar Čeušesku (šitas irgi garsiai rūpinosi darbo žmonėmis bei nemėgo buožių). Tai tūkstančiai transporto priemonių, pastatų, įrangos, kurie yra būtini šiam verslui išlaikyti bei vystyti.
Komiškiausia tai, kad priėmus „Mobilumo paketą“ stambusis verslas ko gero prisitaikytų lengviau, perregistruotų įmones ir transporto priemones kitose šalyse – kažką vis tiek galvotų. Tikrai nužudyti būtų nedideli vežėjai, turintys po 10-20 transporto priemonių. Tokia banaliai tragiška būtų „socialiai jautraus“ sumanymo išdava.
Jau dabar patiriantys spaudimą Rytų Europos šalių vairuotojai kelia svetimų šalių BVP net turizmo sektoriuje, nes turi gauti pažymas, kad nakvojo ne kabinose, o viešbučiuose. Mat tokių viešbučių, kurie būtų pritaikyti šalia priparkuoti „fūras“ reiktų gerokai paieškoti. Tai labai gerai tų šalių viešbučiams – paimi pinigus iš to, kas numeryje nenakvos, o realiai apgyvendini ką nors kitą ir dar kartą paimi. Jei kas man pasakys, kad taip elgtis civilizuotas vakarietis nė už ką negali, nusijuoksiu į akis. Jei tose neva labai už mus skaidresnėse ir civilizuotose šalyse nebūtų nusikalstamumo, tai nereiktų nei baudžiamųjų kodeksų, nei policijos. O kokio masto „skaidrumai“ metų metais bujoja net ypatingai dekorumpuota erdve laikytoje Skandinavijoje rodo, kad ir pastarosios istorijos apie Švedijos bankus. Laikas baigti jaustis jaunesniais broliais ar sesėmis ir gyventi iliuzijomis. Verslas visur verslas, interesai visur interesai. Politika – visur politika.
Komiškiausia tai, kad priėmus „Mobilumo paketą“ stambusis verslas, ko gero, prisitaikytų lengviau, perregistruotų įmones ir transporto priemones kitose šalyse – kažką vis tiek galvotų.
Neturiu tikslių įrodymų, bet logika ir gyvenimo patirtis kužda, jog „Mobilumo paketą“, neva nukreiptą prieš Lietuvos „buožes ir kraugerius“ irgi galėjo sąlygoti lobizmas arba populizmas. Reikia gi parodyti „geltonųjų liemenių“ ir kitokioms valkatų bei dykaduonių gaujoms, siaubiančioms Paryžių, kad atsižvelgi į liaudies balsą.
Artėjant rinkimams panašūs išpuoliai, primenantys Lenino stūgavimus užsiropštus ant šarvuočio, dažnės. Kaip ūkininkas aš jau irgi esu prisiklausęs, kad buožės esame ir mes, neva nemokame mokesčių ir taip pat lobstame mokytojų ar gydytojų sąskaita. Į tai jau esu seniai atsakęs, tad nebesikartosiu. Beje, žemės ūkio srityje taip pat esama nelygybės ES viduje. Pakanka paskaičiuoti kaip skiriasi tiesioginių išmokų dydžiai ūkininkams skaičiuojant 1 hektarui. Tad ir čia būtų ką veikti, reiktų spėti į posėdžius, jei jau esi išrinktas. Štai tiek apie Europą, ekonomiką ir populizmą.
Kazys Starkevičius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.
