Kartu dvi darbietės – Virginija Baltraitienė ir Loreta Graužinienė eilinį kartą paaiškino, „kas stovi“ už protestų ir su kuo jie sietini.
Pirmoji paaiškino, kad čia neva stambiųjų gamintojų akcija, o antroji pridūrė, kad viskas tik dėl artėjančių rinkimų. Suprask – stambieji gamintojai susivienijo su opozicija ir skriaus smulkiuosius, dėl kurių bluosto nesudeda Darbo partija, kartu su savo koalicijos partneriais.
Ką gi, pradėkim iš eilės. Stambiųjų gamintojų versija žlunga iš karto, pažiūrėjus, kas dalyvavo akcijoje ir kas ne. Stambiausių – pieno gamintojų bendrovių – nesimatė iš tolo. Priešingai – dalyvavę pieno gamintojai aiškiai pasakė – Seimo politika žlugdo būtent smulkiuosius, o „gelbėjantis įstatymas“ juos suvis pribaigs.
Rinkimų versija gal ir būtų svarstytina, bet rinkiminis populizmas – jau kartą išbandyta ir žlugusi idėja reguliuoti supirkimo kainas – pačių valdančiųjų naudojamas ginklas. Tik nelabai suveiks, nes ūkininkai seniai nebėra tokie paprasti vyžoti kvailiukai, kuriuos papirksi blizgučiais bei čiulpinukais.
Reikia skatinti ūkininkus kurti krizių atvejams specialų fondą, kuriame nuo apyvartų atskaitant simbolines sumas būtų kaupiami paramos eurai tokiai situacijai, kaip ši.
Seimo ypatingos skubos tvarka priimtas įstatymas apie supirkimo kainas dar grįš į Parlamentą ir turės normaliai praeiti visus filtrus, nes priimtas pažeidžiant procedūras.
Žiniasklaida jį krikštijo įvairiai – tame tarpe pilnaties reiškiniu. Sugalvotas jis buvo per naktį, ir prakištas net neapsvarsčius komitetuose. Kas ten, savo laiku, putojosi dėl „naktinių reformų“ – ką, ponai valdantieji? Argumentai, kodėl įstatymas yra niekam tikęs – išsakyti. Tačiau trumpai pakartosiu.
Kam gi pritarė karvių baubimo išsigandusi Seimo dauguma? Sugalvota iki 2017 m. sausio 1 d. įpareigoti perdirbėjus pieno gamintojams mokėti ne mažiau kaip 16,5 ct už kilogramą bazinių rodiklių pieno. Tarpininkai mokėtų ne mažiau kaip 13 ct.
Už šio įstatymo nevykdymą perdirbėjams siūloma nustatyti baudas: už pirmą nusižengimą skirti 1 proc., už antrą – 2 proc. dydžio baudą nuo metinės apyvartos.
Būtent maži ūkiai, turintys iki 20 karvių, Lietuvoje sudaro 95 proc. visų ūkių ir patiekia tik 30 proc. viso superkamo pieno. Likęs pienas superkamas iš stambių pieno ūkių, kurių tėra 5 proc. Šių stambiųjų įstatymas niekaip nepaveiktų dėl vienos paprastos priežasties. Reikalas tas, kad jie ir taip gauna vidutiniškai 20,8 ct už kilogramą bazinių rodiklių pieno. O smulkiesiems nustačius minimalią ribą, daugiau jos niekas ir nemokės. Tiesiog sutartys būtent su smulkiais ūkiais Lietuvoje bus nutrauktos ir išaugs importas. Taigi, parama smulkiesiems, kurią deklaruoja valdantieji – blefas.
Daugiau ką nors aiškinti prasmės nėra, nes visa tai Žemės ūkio ministerijai puikiausiai žinoma – tik apsimetama, kad kažkas kažko neva nesupranta.
Galima paklausti – ką siūlau? Siūliau ir tebesiūlau daugybę dalykų. Pirmiausia, kol bus pritaikytos ilgalaikį poveikį turėsiančios priemonės, reikėjo tiesiog numatyti pieno sektoriui biudžetinę paramos eilutę, o ne kliautis viltimi, kad pavyks kažkiek milijonų iškaulyti iš Europos Komisijos. Tai ir dabar nėra vėlu padaryti – tik reikia politinės valios.
Antra, nereikėjo bloginti bendros ūkininkų situacijos (kai balkonas griūna, reikia jį paramstyti, o ne daužyt su kuoka): skubėti uždėti akcizą žaliajam dyzeliniam kurui, įvedinėti absurdiškus apribojimus jo naudojimui ir grasinti mokesčių inspekcijos reidais.
Trečia, seniai reikia visiems ūkininkams supaprastinti europinės paramos gavimo tvarką, kuri irgi buvo lyg tyčia sukomplikuota. Visi pasiūlymai buvo pateikti išplėstiniame Kaimo reikalų komiteto posėdyje, kur dalyvavo ir tie patys pienininkai, ir kitų sektorių atstovai.
Reikia atšaukti išsigalvojimą, kad viena valstybės nurodyta įmonė važinės ir privalomai svers gyvulius visoje Lietuvoje (aišku, už pinigus). Reikia skatinti ūkininkus kurti krizių atvejams specialų fondą, kuriame nuo apyvartų atskaitant simbolines sumas būtų kaupiami paramos eurai tokiai situacijai, kaip ši. Pasiūlymai irgi pateikti ir žinomi. Pastarasis dalykas, beje, aktualus ne vien pieno sektoriui, nes rytoj panaši krizė gali ištikti ir kitus.
Ir dar, nereikia bijoti ūkininkų ir karvių. Pastarosios, kaip matote, ne visada badosi – svarbu, kad jų dar liktų po tokio keisto valdančiųjų rūpesčio.
Kazys Starkevičius yra Seimo TS-LKD frakcijos šešėlinės Vyriausybės žemės ūkio ministras
